Neturėdamas savo skaitytojų, jis susikuria vieną apsakyme, kurį pavadina „Skaitytoja“. Jis nusprendžia, kad ji bus jautri, protinga, įžvalgi, dėkinga, plačiai apsiskaičiusi – trumpai tariant, idealioji skaitytoja, – negana to, ji dar nepaprastai graži, kerinčia šypsena ir meilaus, nuolaidaus būdo. Ji prisipažįsta dievinanti jo kūrybą, parašytą skaityti būtent jai, o tai kursto jo tikėjimą, kad ji dievina ir jį patį. Na, žinoma, kad dievina, tai juk jo apsakymas, kaip galėtų būti kitaip?