LiteratūraVertimai
Iš lenkų poezijos [Wat, Miłosz, Kofta]
Žiūrėti į tavo veidą…
Šuns senis
Eglutė

Gatvėse buvo tylu it karste. Net šunys nesiryžo užtraukti vieno iš savo nuolatinių koncertų, tik gulėjo pririšti, susisukę į kamuoliuką ir uodegomis užsikloję įkniaubtas papilvėn galvas. Gyventojai užsisklendė namuose ir miegojo kaip kokie švilpikai, nepaisydami šventės. Cerkvėje buvo tamsu; vakarinės pamaldos nevyko, o rytinės turėjo prasidėti tik penktą valandą, tad djačiokas troboje priešais atsigulė paryčiu miegoti. Tik vienos gana erdvios pirklienės Gavrilichos trobos langų ledo lytyse mirguliavo blausi šviesa; ten šventės proga susirinko vyresnybė bei pirkliai, ir dabar visi pliekė kortomis, laukdami ankstyvųjų mišių.
Nieko nenutiko 1999-aisiais
Iš islandų poezijos
Iš rinktinių eilių
Talentų šalis
Kartais visa šalis pagaminame vieną egzempliorių. Jis, žinoma, skrenda, bet be patogumų. Šeši gydytojai guldo karo lakūną į šiltą vandenį, kad šis galėtų nusilengvinti po skrydžio. Po 16 valandų skraido. 40 tonų pergabena, o nusičiurkšti nėra kur. Visur kur raketos. Aš, žinoma, turiu idėją, kaip didelį padaryti, o paskui mažu nuplauti. Neišsiduodu, kad nenušvilptų.
Mūsų kunigaikštis ir chanas
Ir rusų socialinis tipas – kaip įkalta: valdžia – ji visada paims viršų. Arba išlaižysi – arba žūsi. Valdžiai – lankstykis, pataikauk, meilikauk, duok kyšius. Bet kad tavo pavaldiniai savo vietą žinotų! Nes kitaip – suės tave pavaldiniai ir nė velnio negerbs. Tokia jau padermė.