LiteratūraVertimai

HAYAN CHARARA

Nieko nenutiko 1999-aisiais

…Nešnekėkim apie siautulį, negandas,
konfliktus ir perversmus, kurie anaiptol
nesugadino tobulai gerų metų,
kuriais saulė švietė
mėnuliui, žemei
ir šešiems milijardams, kuriems bent kartą
viskas klojosi puikiai ir
ničniekas blogai. 

Iš islandų poezijos

Raudoni krateriai ir pilkas smėlis,
nėra žolės, avių, tik išdrikus betakė lava;
uolų pilioriai statūs gruoblėtas rankas tiesia,
nuo karšto įniršio sustingusias virš susigūžusios aukos.
DEREK MAHON

Iš rinktinių eilių

Net ir dabar yra vietų, kur gali augti mintis –
Peru kasyklos, nudrengtos ir paliktos
Lėtam kondensacijos laikrodžiui,
Aidas, įkalintas amžiams, ir šiugždėjimas
Lifto šachtoje lauko gėlių,
Indėnų stovyklos – jose šoka vėjas
Ir nebeužtikrintai trankosi durys…
MICHAIL ŽVANECKIJ

Talentų šalis

Kartais visa šalis pagaminame vieną egzempliorių. Jis, žinoma, skrenda, bet be patogumų. Šeši gydytojai guldo karo lakūną į šiltą vandenį, kad šis galėtų nusilengvinti po skrydžio. Po 16 valandų skraido. 40 tonų pergabena, o nusičiurkšti nėra kur. Visur kur raketos. Aš, žinoma, turiu idėją, kaip didelį padaryti, o paskui mažu nuplauti. Neišsiduodu, kad nenušvilptų.

MICHAIL VELLER

Mūsų kunigaikštis ir chanas

Ir rusų socialinis tipas – kaip įkalta: valdžia – ji visada paims viršų. Arba išlaižysi – arba žūsi. Valdžiai – lankstykis, pataikauk, meilikauk, duok kyšius. Bet kad tavo pavaldiniai savo vietą žinotų! Nes kitaip – suės tave pavaldiniai ir nė velnio negerbs. Tokia jau padermė.

LUCIJUS ANĖJUS SENEKA

Tragedijos

Ne lobiai – karalių esmė,
Ne purpuro apdaras, ne!
Ne kaktą vainikas juosiąs,
Ne spindintys auksu namai.
Žmogus, atsikratęs siaubų
Ir blogio, karalius yra.
OSIP MANDELŠTAM

[Man davė kūną – kas, kodėl ir kam?]

Man davė kūną – kas, kodėl ir kam?
Tokį vienintelį, tik man vienam?
Džiaugiuosi, kad kvėpuoju, kad einu.
Nuo ko gavau tą kūną dovanų?
Aš gėlę sodinu. Tai mes drauge
Šitoj būty: ir laimėj, ir varge.
SABINE SCHIFFNER

mumija

o naktimis mano rūsyje
koridoriaus gale kur gyvena vėžliai
užjūrių muziejuje netoli
stoties naktimis kai pakyla lėlys
iškrapštykit tą šlykštų garsą
iš vingių ir vėl iš smegenų
NIKOLA ŠANTA

Panonijos pabaisa

Ravėti savo vynuogyną man ne darbas, o vienas malonumas. Traukiu platų kaplį per minkštą žemę, saugodamas, kad nepažeisčiau gležnų dvejų metų vynmedžių šaknų. Jei pasitaiko sukietėjęs žemės grumstelis, aš jį sutrupinu bukąja kapliuko dalimi, o paskui atsitiesiu ir papurtau vynmedžių šakas. Vynuogynas nėra didelis, bet gražus, nes jis yra mano. Jis liks vaikams.

Du lenkų poetai [Piwkowska, Sendecki]

mirties civilizacija
ėmė ir tapo
šiukšlių civilizacija