LiteratūraVertimai
Poetas
Šiandien vienas ponas tavęs ieškojo. Labai atsiprašinėjo už trukdymą, kad atnešė rankraštį į namus. Jis paliko tau jį perskaityti. Pažėrė man krūvą komplimentų (štai kur tikras vyras, mokantis vertinti tai, ko kiti nebrangina, iškeisdami tai į parsidavėles pliuškes) ir prašė užtarti žodelį už jo eiles. Mano manymu, ką gi, eilės kaip eilės… Ak! Kai jis deklamavo apie garbanas, tai taip žvelgė į mane…
Trumpieji ispanakalbių pasakojimai
Niekieno paranoją išgyvenančius pacientus kamuoja jausmas, kad niekas jų neseka ir nebando jiems pakenkti. Būklė paūmėja supratus, kad niekas neapkalba ir nerezga prieš juos slaptų kėslų. Niekieno paranoja sergantis pacientas galiausiai suvokia, kad niekas į jį nekreipia nė menkiausios atidos, nuo tada apie šį pacientą negirdėti, jam nepavyksta atkreipti net savo psichiatro dėmesio.
Budintis gydytojas
Dabar, kai jau žinau, kad mano draugė Klaudija tapo našle – po vyro mirties dėl natūralių priežasčių, – vis prisimenu vieną ypatingą naktį Paryžiuje prieš šešis mėnesius: pasibaigus vakarienei septyniese, išėjau palydėti vienos iš viešnių namo – ji neturėjo automobilio, bet gyveno netoliese, penkiolika minučių į vieną pusę ir penkiolika minučių atgal. Ji man pasirodė šiek tiek impulsyvi, gana maloni jauna moteris, draugė italė mano šeimininkės Klaudijos, kuri taip pat italė ir kurios bute Paryžiuje buvau apsistojęs kelias dienas, kaip pasitaikydavo ir kitomis progomis. Tai buvo paskutinis mano kelionės vakaras.
Rožės litanijos
Poezijos vertimai
Spąstai
Mamuto testamentas
Vulva, vulva, kuri dviskaita ateina nykstant priešdėliui, valų dviskaita miršta, dar viena priežastis nykti jauduliui, o pizė Margarita, išprievartavusi mane trankiuoju airišku šokiu, išsinešei savo buvimo dviskaitą, tiksliau, ne tu ją išsinešei, o aš iškeičiau į šešių šimtų metų senumo vulvos dviskaitą: ją taip garbino, gal net turėjo išdykusi valų dama.
Brangusis Diegai, apkabinu tave – Kiela
Nė žodžio iš tavęs ir taip žvarbu, jaučiu, kaip nepaliaujamai tolstame. Prasideda sunki žiema, primena tą, kurią abiem norėtųsi pamiršti. Net ir tu, palikęs drobes, eidavai ieškoti prakurų! Pameni, kaip Severinai vežėsi karutį nuo Monparnaso iki pat Monružo ir dar už jo, kol pagaliau gavo pusę maišo anglių?
Epifanijos
Akacijos žydi
Vaikštinėjimas gali būti betikslis, jeigu vertinsime šį reiškinį dalykiniu požiūriu. Iš tiesų tikslas visuomet yra, neabejotinai, nors jo ir visai neįmanoma įvardinti kaip priimtos, pripažintos ir įtvirtintos gyvenimo reikmės.
