LiteratūraVertimai

STEFAN THEMERSON

Padorumo katedra

Mstislavas Dobužinskis. Žiema mieste. 1904
Egiptiečių, graikų ir romėnų dievai buvo žmogiško dydžio. Jėzus taip pat pasirinko gimti žmogumi, kad mums būtų lengviau suprasti, kaip Jis tvarkėsi su didžiu Tragiškumu, numatytu Jo Tėvo plane.
Šiais laikais viskas yra atvirkščiai. Šiandien visi menki, žmogaus masto reiškiniai aiškinami atsižvelgiant į labai didelius dalykus, tokius kaip galaktinės dulkės, pirmykštė sriuba, Didysis Sprogimas (nužeminantis Kosmosą nuo kažko būtino, fundamentalaus iki paprasčiausio, istorinio, atsitiktinio įvykio); arba jie aiškinami pasitelkiant labai mažus dalykus: molekules, DNR grandines, atomus, kvarkus… visus tuos dalykus, kurių egzistavimas įrodytas eksperimentais, bet nepatiriamas, nebent tarsite, kad ką nors įrodyti eksperimentu, netgi įsivaizduojamu, yra lygu patirti.
CHARLES REZNIKOFF

Iš „Holokausto“

Mes esame civilizuotieji –
arijai;
taigi ne visada nužudome tuos, pasmerktuosius mirti,
vien dėl to, kad jie žydai,
kaip pasielgtų ne tokie civilizuoti:
mes naudojame juos mokslo labui
kaip žiurkes ar peles…
SERHIJ ŽADAN

Sniegas

Ir kai tu jau miegi, ima snigti.
Sniegas išnyra iš tamsos,
randasi tarsi iš niekur,
iš juodo šnabždėjimo,
iš naktinio regėjimo,
ateina iš visų keturių pusių,
lenda iš visų plyšių.
AVGUST DEMŠAR

Retrospektyva

Kartais jis pasidairydavo po galeriją: ir ieškodamas pažįstamų veidų, ir norėdamas įsitikinti, ar būsimoji žmona Martina kartais nenusprendė nusileisti iš antro aukšto. Ji tikrai neprieštarautų dėl jaunos draugijos, bet pačiam Silvanui nebūtų malonu sukiotis tarp jaunų merginų Martinai esant šalia. Galų gale savotiškai ją myli ir netrukus ketina vesti.

SIGIZMUND KRŽIŽANOVSKIJ

Kvadratūrinas

Vlastimil Beneš. Žiemos sodai. 1964
Va tada ir prasidėjo: ranka ilgai grabinėjo orą: nei laikrodžio, nei stalo nebuvo. Sutulinas tuoj pat atmerkė akis. Po akimirkos jis sėdėjo lovoje ir sutrikęs žvalgėsi po kambarį. Stalas, įprastai stovėdavęs čia, prie galvūgalio, buvo nuslinkęs į kažkokio pusiau pažįstamo, erdvaus, bet nedermingo kambario vidurį.
Visi daiktai buvo tie patys: ir kilimėlis, nutrintas bei striukas, pašliaužęs į priekį įkandin stalo, ir fotografijos, ir taburetė, ir geltoni tapetų raštai, – bet visa tai ištįsusio kambario kube buvo išstatyta neįprastai plačiai.
RIIKA HELLE-KOTKA

Užkalbėjimas

Pasaulio ašie,
geležies ašmenie,
nušluok virusus plunksna.
Degink baimę ligi gelmės,
paukštele ugnies.
Kilk į padangių šachtą,
liepsna aštriaake.

Iš lenkų poezijos [Wat, Miłosz, Kofta]

Jo senatvė sutapo su skalsos metais.
Nebuvo nei žemės drebėjimų, nei sausros, nei potvynio.
Rodės, jog išsilygina metų laikai,
Jog žvaigždės ryškėja, o saulė šviesėja.
Net atokiausios provincijos nekariavo.
Kartos augo artimiesiems paslaugios.
Niekas nesišaipė iš gerosios žmogaus prigimties.
GALWAY KINNELL

Žiūrėti į tavo veidą…

Žiūrėti į tavo veidą,
tau pasirengus išeiti,
tai lyg besaulę dieną
priklaupus prie seno paminklo
bandyti įskaityti baltam akmeny
iškaltą eilėraštį.
MARIA KOUGIOUMTZI

Šuns senis

Saugokis šuns, tarė šeimininkas, nereikia jo erzinti, jis visiškai laukinis, ir nors pririštas, per daug prie jo nelįsk.
Ir prie senelio nelįsk, sušuko jo žmona, jis nepririštas, tarė ir nervingai išsišiepusi pasigręžė į svečius.
VLADIMIR BOGORAZ-TAN

Eglutė

George Yater. Perl gatvė žiemą. 1950

Gatvėse buvo tylu it karste. Net šunys nesiryžo užtraukti vieno iš savo nuolatinių koncertų, tik gulėjo pririšti, susisukę į kamuoliuką ir uodegomis užsikloję įkniaubtas papilvėn galvas. Gyventojai užsisklendė namuose ir miegojo kaip kokie švilpikai, nepaisydami šventės. Cerkvėje buvo tamsu; vakarinės pamaldos nevyko, o rytinės turėjo prasidėti tik penktą valandą, tad djačiokas troboje priešais atsigulė paryčiu miegoti. Tik vienos gana erdvios pirklienės Gavrilichos trobos langų ledo lytyse mirguliavo blausi šviesa; ten šventės proga susirinko vyresnybė bei pirkliai, ir dabar visi pliekė kortomis, laukdami ankstyvųjų mišių.