LiteratūraVertimai
[Man davė kūną – kas, kodėl ir kam?]
mumija
Panonijos pabaisa
Ravėti savo vynuogyną man ne darbas, o vienas malonumas. Traukiu platų kaplį per minkštą žemę, saugodamas, kad nepažeisčiau gležnų dvejų metų vynmedžių šaknų. Jei pasitaiko sukietėjęs žemės grumstelis, aš jį sutrupinu bukąja kapliuko dalimi, o paskui atsitiesiu ir papurtau vynmedžių šakas. Vynuogynas nėra didelis, bet gražus, nes jis yra mano. Jis liks vaikams.
Du lenkų poetai [Piwkowska, Sendecki]
Šešėlių pašlovinimas
Senovės žmonės tyčia dažydavo moters lūpas tamsžale, kaip perlamutras spindinčia spalva: aptakus moters veidas palikdavo be lašelio kraujo. Negaliu įsivaizduoti baltesnio veido nei jaunos moters, šypsančios virpančioje žibinto šviesoje it pelkių fosforas švytinčiomis lūpomis, pro kurias kartkartėmis pasirodo lako juodumo dantys.
Vinterio sodas
Sandėliuke žybsėjo lempelė, o tie mažyčiai kūnai švietė baltai kaip mėnulis. Jie plūduriavo formaline ir buvo iškilę iki pat indų viršaus. Ant uogienei skirtų etikečių buvo močiutės ranka užrašyti metai ir tiksli netekties data. Akis išplėtęs žiūrėjo Antonas į juos ir lygino tai, ką matė dabar, su tuo, kas jam jau buvo žinoma iš senelio anatomijos atlasų. Ten buvo vos piršto storumo dariniai, jūros arkliuko dydžio, o žmogiukas už stiklo lietė suspaustais kumšteliais diafragmą ir atrodė, lyg jo širdis nebūtų nustojusi plakti.
Šešėlių pašlovinimas
Visa japoniško stiliaus kambario estetika randasi tik iš šviesotamsos ir iš nieko kita. Pamatę japonų kambarius, vakariečiai nustemba dėl jų paprastumo: girdi, ten tik pilkos sienos ir nėra jokių dekoracijų – ir tokia jų nuomonė pagrįsta, bet tai įrodo, kad jie negali įminti šešėlių mįslės. Prie kambarių, į kuriuos jau ir taip vargiai patenka saulės spinduliai, iš lauko pusės mes statome prieangį ar aplink namą įrengiame verandą, taip dar labiau atitolindami šviesą.
Ne laiku
Kapitono prisiminimas
Ir mano širdis, mano linksma andainykštė širdis, dabar liūdinti dėl manęs, tačiau pralinksmėjanti, nes vieną mirksnį pakylėja tą kitą, šiandien ligotą ir bergždžią, mano linksma andainykštė širdis yra šiame saulės užlietame sodelyje, tolimame kareivinių kieme, kuris vis dėlto taip arti, taip keistai arti šalia manęs, taip giliai manyje ir vis dėlto taip toli nuo manęs, taip neįmanomai nebepasiekiamas.
Ciurau aforizmai
Nebūtina palikti namų. Pasilik prie savo stalo ir klausyk. Netgi nesiklausyk, o tiesiog lauk. Nereikia laukti, būk vienas, visiškai tyliai. Pasaulis pasiprašys būti atskleistas, jis neturi kitos išeities, kaip tik raitytis priešais tave apimtas ekstazės.
