LiteratūraVertimai
Mįslingasis katinas Makaviti
Makaviti nieks nepagaus – tasai Mįslingas Katinas
Vis iškrečia ką nors baisaus ir niekina įstatymus.
Jis Skotland Jardui kaip rakštis, Spec. rinktinei kiek gėdos:
Į veiksmo vietą nuvarys – o jo ataušo pėdos!
Iš pokario korespondencijos
Pastarosios trinties su Vokietija metu tam tikras skaičius karo prievolininkų amžiaus torontiečių parodė norą prisidėti prie karo veiksmų, persikeldami į Valstijas ir atiduodami visas savo jėgas darbui šaudmenų gamyklose. Patriotiniu triūsu prikaupę daug šekelių, dabar jie geidauja grįžti į Kanadą ir atgauti penkiolika procentų nuo savo uždarbio Jungtinėse Valstijose.
Trokšdami pagelbėti šiems moraliniams narsūnams, rūpinusiems karui išteklių, parengėme atmintinę „Kaip prasisukti išsisukinėtojui“.
Apželdinsime Niujorką
Tad ruoškis, tik nepamiršk
pasiimti daigų ir sėklų,
dešimt laivų su juodžemiu puriu,
dešimt vaisingų lietaus debesų,
dešimt derlingų mėnulio fazių,
šimtą vėjų nuo Kuržemės kranto!
Dužęs Džimio Daiso gyvenimas
Kartą buvau gyvas, bet trumpai. Nors nesu tikras, ar skaitosi: tai vyko prieš trisdešimt penkerius metus – aš tada merdėjau. Nuo peiliu rėžiančios šviesos užmerkiau savo akutes. Bandžiau įkvėpti, bet tik dar labiau dusau. Mano violetinės spalvos kūnelis sudrebėjo ir many kažkas nutrūko. Nugrimzdau į tamsą, riksmai nutolo.
Paprasta istorija
Baisu ir pagalvoti, kas mane palaidos ir kaip. Žentas jau antri metai ant patalo. Dukra pati vos bekvėpuoja – sveikata kaip šešiasdešimtmetės senės: dūsta, spaudimas – gyvas ligų maišas.
O aš, va, mieste kaip ta našlaitė ar paliegėlė. Iš penkto aukšto pati kieman nenusigaunu. Vos kojas bepavelku – nelaiko jos manęs. Parpulti bijau.
Širdis
Laukinė širdis pabalo prie miško;
O, mirties tamsi
Baimė, kai auksas
Mirė pilkam debesy.
Lapkričio vakaras.
Pilkuos skerdyklos vartuos stovėjo
Varganų moterų pulkas,
Į kiekvieną pintinę
Krito sušvinkus mėsa ir žarnos…
Kinosakyje
Galvodavau, kiek nedaug trūko, kad dabar gulėčiau aukštielninkas po žeme Aojamos kapinėse. Blyškiu, šaltu, kietu veidu, sužalotu veidu ir nugara. Greta – senelio ir mamos kūnai. Bet tarp mūsų jau nebebūtų jokių pokalbių – tokios man kildavo mintys. Vienišos mintys, bet nelabai baisios. Kada nors taip ir bus. Kada? Lig šiol nejučiom įsivaizduodavau, kad negreitai, tolimoje ateityje.
Šventoji Emily
Rožė yra rožė yra rožė yra rožė.
Mielybė maksimaliausia.
Maksi getrai.
Mielybė maksimaliausia.
Saldžiausi ledai.
Laiko raštis laiko raštis laiko raštis.
Karmelio kyšulys
Nepaprasta daiktų kantrybė!
Ši nuostabi vieta išniekinta galybės priemiesčio namų –
Kokia ji buvo nuostabi, kai ją pamatėm pirmą kartą,
Nepalytėtas aguonų ir lubinų laukas, apsuptas švarių uolų;
Jokio įsibrovėlio, tik du ar trys besiganantys arkliai
Žmogus
Pagaliau, jeigu visur paskutinis žodis tariamas bejėgystei, tai kodėl manyje yra tas prasmės, pomirtinio pasaulio, amžinybės ilgesys? Žinau, kad niekad neištrūksiu iš savo laiko ir erdvėje atsiradusio netobulumo, tačiau mano nenumalšinamas noras iš jo ištrūkti aiškiai liudija, kad aš visgi nesu vaiskus ir tuščias niekas. Kaip tik šis noras būti kažkuo daugiau, negu esu, liudija daug ką, kad aš esu tas, kuris esu aš, supraski: prieštaringų Esmo ir Niekio valstybių gyventojas.
