LiteratūraVertimai

Iš šiuolaikinės ispanų poezijos [Clark, D. L. García, Medel]

Gydytoja lape nupaišo širdį,
kurios forma neprimena širdies.
Sergančią širdį, žmogų iš Vienos,
blogai šokantį valsą; atominę
bombą vyro, sėdinčio dešinėje.
MĀRIS BĒRZIŅŠ

Gūtenmorgenas antrąsyk

Vengdamas ateivių, Gūtenmorgenas iškrypo iš kelio ir nebesuprato, kur yra pirmyn, o kur atgal, ką ir kalbėti apie Žemės paiešką. Be to, navigacija buvo užstrigusi, o žemėlapį pamiršo namuose. „Ech, skrisiu pirmyn, gal pakely ko nors paklausiu.“

STEFAN GRABIŃSKI

Pilkas kambarys

Henri de Toulouse-Lautrec. Papūga ir šuo. 1883

Teisingai nujausdamas, pasidomėjau ankstesniuoju nuomininku, kuris prieš mane nuomojosi kambarį. Kaip nustebau, kai buvo ištarta Lancutos pavardė. Tai buvo tas pats žmogus, po kurio nuomojausi ir ankstesnįjį būstą. Kažkoks keistas aplinkybių sutapimas, kad dukart tapau jo įpėdiniu. Be šito, niekas daugiau mudviejų nesiejo, net nežinojau, kas jis toks ir kaip atrodo.

CHARLES BERNSTEIN

Karo poringės

 

Karas – tai pajuodusio vaiko, išraudusios moters ir pamėlusio vyro šauksmas.

HARRY MARTINSON

Li Di patarimas

Jei turi du variokus, tarė Li Di kelionėj,
nusipirk už juos kepalą duonos ir gėlę.
Duona pasotins tave.
O gėlė, kurią perki, tau bylos,
kad gyvenimas vertas gyventi.
VASILIJ GROSSMAN

Gyvenimas ir likimas

Mačiau nepalaužiamą visuotinio gėrio idėjos jėgą, gimusią mano šalyje. Pamačiau šią jėgą visuotinės kolektyvizacijos laikotarpiu, mačiau ją 1937 metais. Mačiau, kaip dėl idealo, tokio pat puikaus ir žmogiško kaip krikščionybės idealas, buvo naikinami žmonės. Mačiau kaimus, mirštančius iš bado, mačiau valstiečių vaikus, mirštančius Sibiro sniegynuose, mačiau ešelonus, vežančius į Sibirą šimtus ir tūkstančius vyrų ir moterų…

JOHN ASHBERY

Naudojimo instrukcija

Larry Cohen. Natiurmortas prieš langą. 1982
Ir aš, kaip man būdinga, įsisvajoju, alkūnėm parimęs ant stalo ir kiek išsikišęs pro langą,
Apie miglotąją Gvadalacharą! Rožiaspalvių gėlių miestą!
Miestą, labiausiai norimą pamatyti ir labiausiai nematytą, Meksikoje!
Bet aš vaizduojuosi, kad regiu, pareigos rašyti tą naudojimo instrukciją slegiamas,
Tavo aikštę, miẽste, su prašmatnia mažyte estrada!
J. M. G. LE CLÉZIO

Lobis

Henri Rousseau. Laivas audroje. 1889

Samaveinas atidarė juodąjį lagaminą. Jį tėvas buvo išsivežęs į užjūrius. Dailų lagaminą tvirtais apkaustais ir spynele su keturiais užšifruotais ratukais, atveriančiais dangtį tiktai tam, kuriam žinoma jo paslaptis. Samaveinas vienintelis žino tą paslaptį. Kiti namų gyventojai – jo dėdė iš motinos pusės, jo pusbroliai – paslapties nežino. Ir nežino, kas tame lagamine. Brangenybės, auksas, o gal banknotai? Taip jie mano. O Samaveinas patenkintas, kad jiems gali taip atrodyti. Kai jis nori atidaryti lagaminą, išeina iš dėdės namų ir patraukia per plynaukštę kuo toliau.

Iš klasikinės anglų poezijos

Kur tamsios jūros šniokščia ir gaudžia,
Juodymės tirštumoj, giliai giliai,
Pabaisa Krakenas ten snaudžia,
Nedrumsčiamai ramus, tik spinduliai
Nedrąsiai slysteli jo kūnu;
Jis rymo, milžinėm pintim aplipęs;
Ir stiebiasi aplink miškai polipų,
Vėduojančių lanksčiom galūnėm
Tingaus vandens žalioj bedugnėj…
NATSUME SŌSEKI

Sanširas

Toshiro Kawasės ikebana
Sanširui nė į galvą nebūtų šovę, kad po Japonijos–Rusijos karo dar įmanoma sutikti tokių žmonių. Stačiai neįtikėtina, kad tai japonas.
– Bet juk Japonija vis sparčiau vystysis, – paprieštaravo jis.
Tačiau ūsočius rimtai atrėžė:
– Japonija žlugs.
Jei kas drįstų taip kalbėti Kumamote, išsyk gautų į kaulus. Gal net būtų suimtas už tėvynės išdavimą. Sanširas užaugo aplinkoje, kur nė atokiausioje smegenų kertelėje nebuvo įmanoma galvoti tokių dalykų. Jis pamanė, kad galbūt ūsočius, pasinaudodamas jo jaunyste, tyčiojasi. Tas ir toliau sėdėjo išsišiepęs. Bet kalbėjo kuo ramiausiai. Nesumodamas, kaip jį suprasti, Sanširas pasidavė ir nutilo. Vyras tęsė: