LiteratūraVertimai

HARRY MARTINSON

Li Di patarimas

Jei turi du variokus, tarė Li Di kelionėj,
nusipirk už juos kepalą duonos ir gėlę.
Duona pasotins tave.
O gėlė, kurią perki, tau bylos,
kad gyvenimas vertas gyventi.
VASILIJ GROSSMAN

Gyvenimas ir likimas

Mačiau nepalaužiamą visuotinio gėrio idėjos jėgą, gimusią mano šalyje. Pamačiau šią jėgą visuotinės kolektyvizacijos laikotarpiu, mačiau ją 1937 metais. Mačiau, kaip dėl idealo, tokio pat puikaus ir žmogiško kaip krikščionybės idealas, buvo naikinami žmonės. Mačiau kaimus, mirštančius iš bado, mačiau valstiečių vaikus, mirštančius Sibiro sniegynuose, mačiau ešelonus, vežančius į Sibirą šimtus ir tūkstančius vyrų ir moterų…

JOHN ASHBERY

Naudojimo instrukcija

Larry Cohen. Natiurmortas prieš langą. 1982
Ir aš, kaip man būdinga, įsisvajoju, alkūnėm parimęs ant stalo ir kiek išsikišęs pro langą,
Apie miglotąją Gvadalacharą! Rožiaspalvių gėlių miestą!
Miestą, labiausiai norimą pamatyti ir labiausiai nematytą, Meksikoje!
Bet aš vaizduojuosi, kad regiu, pareigos rašyti tą naudojimo instrukciją slegiamas,
Tavo aikštę, miẽste, su prašmatnia mažyte estrada!
J. M. G. LE CLÉZIO

Lobis

Henri Rousseau. Laivas audroje. 1889

Samaveinas atidarė juodąjį lagaminą. Jį tėvas buvo išsivežęs į užjūrius. Dailų lagaminą tvirtais apkaustais ir spynele su keturiais užšifruotais ratukais, atveriančiais dangtį tiktai tam, kuriam žinoma jo paslaptis. Samaveinas vienintelis žino tą paslaptį. Kiti namų gyventojai – jo dėdė iš motinos pusės, jo pusbroliai – paslapties nežino. Ir nežino, kas tame lagamine. Brangenybės, auksas, o gal banknotai? Taip jie mano. O Samaveinas patenkintas, kad jiems gali taip atrodyti. Kai jis nori atidaryti lagaminą, išeina iš dėdės namų ir patraukia per plynaukštę kuo toliau.

Iš klasikinės anglų poezijos

Kur tamsios jūros šniokščia ir gaudžia,
Juodymės tirštumoj, giliai giliai,
Pabaisa Krakenas ten snaudžia,
Nedrumsčiamai ramus, tik spinduliai
Nedrąsiai slysteli jo kūnu;
Jis rymo, milžinėm pintim aplipęs;
Ir stiebiasi aplink miškai polipų,
Vėduojančių lanksčiom galūnėm
Tingaus vandens žalioj bedugnėj…
NATSUME SŌSEKI

Sanširas

Toshiro Kawasės ikebana
Sanširui nė į galvą nebūtų šovę, kad po Japonijos–Rusijos karo dar įmanoma sutikti tokių žmonių. Stačiai neįtikėtina, kad tai japonas.
– Bet juk Japonija vis sparčiau vystysis, – paprieštaravo jis.
Tačiau ūsočius rimtai atrėžė:
– Japonija žlugs.
Jei kas drįstų taip kalbėti Kumamote, išsyk gautų į kaulus. Gal net būtų suimtas už tėvynės išdavimą. Sanširas užaugo aplinkoje, kur nė atokiausioje smegenų kertelėje nebuvo įmanoma galvoti tokių dalykų. Jis pamanė, kad galbūt ūsočius, pasinaudodamas jo jaunyste, tyčiojasi. Tas ir toliau sėdėjo išsišiepęs. Bet kalbėjo kuo ramiausiai. Nesumodamas, kaip jį suprasti, Sanširas pasidavė ir nutilo. Vyras tęsė:
DUNYA MIKHAIL

Kaulų maišelis

Kokia laimė!
Ji surado jo kaulus.
Kaukolė irgi maišelyje,
maišelyje jos rankoje,
maišelyje kaip kituose maišeliuose
kitose virpančiose rankose.
GUNTIS ZARIŅŠ

Paskutinis veidrodis

Ludolfs Liberts. Menininko N. portretas. 1923

Kapitonas Hasas fon Vitgenšteinas paliko savo smogiamąją kuopą vado pavaduotojo žinioje ir išskubėjo į miesto centrą. Išsekę kuopos vyrai sugulė Bastėjos kalno papėdėje. Tiesiai. Į dešinę. Vėl į dešinę. Ir jis jau čia – prie savo buvusių namų. Hasas žinojo – namai bus tušti, tėvai prieš mėnesį išsikėlė į Vokietiją. Tušti namai, apleistumo šviesa, vienatvės kvapas… Kodėl jis visa tai norėjo dar kartą patirti? Namai? Taip, tai buvo jo namas, kurio pakrypęs stogo kraigas šliejosi prie kito kraigo, taip pat seno ir sutrešusio. Šiame name gyveno daugiau nei keturios Hanzos prekeivių šeimos, ištvėrusios visus sunkumus, ištikusius juos šioje mažoje valstiečių valstybėlėje. Jis – Hasas – pakluso Vado kvietimui ir išvyko į Vokietiją, bet tėvai pasiliko.

CHARLES SIMIC

Šv. Tomas Akvinietis

Kine tūnodavau ištisą dieną.
Moteris ekrane vis žengė ir žengė
Per bombų sugurintą miestą. Kariškais auliniais batais.
Ilgom apnuogintom kojom. Šaltis visur ją lydėjo.
Nors atsukus man nugarą, vis tiek įsimylėdavau.
Už išėjimo durų vildavaus rasti karo meto Europą.
HARALDS MATULIS

Pasakojimas apie mano žmoną

Mano žmona yra poetė. Rytais aš einu į darbą. Man patinka
      dirbti. Kai išeinu, mano žmona dar miega. Nežadinu jos,
      aš ją labai myliu. Mano žmona ne tas žmogus, kuriam
      patinka dirbti. Darbas jai neteikia malonumo…