LiteratūraVertimai
Dienoraštis (2)
Jei turėčiau suformuluoti credo, sakyčiau: Dievas nėra už mūsų. Jis dar ateis. Jo reikia ieškoti ne žmonijos evoliucijos pradžioje, o jos pabaigoje. Jis yra galutinis, o ne pradinis. Tai aukščiausias ir paskutinis taškas, į kurį veržiasi bet kuri prigimtis laike. O kadangi laikas Jam neegzistuoja, Jam nesvarbu, ar toji evoliucija, kurią Jis vainikuoja, yra priešakyje, ar užpakalyje, ir ar Jis lemia ją kvietimu, ar stūmimu.
Iš „Variacijų mėnulio tema“
Banginio medžioklė
Dienoraštis

Reikia dirbti įnirtingai, greitai ir kad niekas tavęs neblaškytų; tai užtikrintas būdas pasiekti kūrinio vienovę. Paskui, baigus darbą, atidėjus rašymą, reikia įnirtingai, godžiai skaityti, kaip dera po tokio pasninko, ir iki galo, nes reikia viską pažinti. Ir galvoje vėl sukirbės idėjos; nereikia tam trukdyti; netrukus ims dominuoti viena; tada vėl reikia sėsti prie rašymo. O kol rašai, sąmoningai nieko nebeskaityti. Skaitymas mane per daug jaudina ir išjudina galvoje visokias idėjas. Nė viena nebūna dominuojanti, bent jau ilgą laiką.
Prašymai

Idant
Iš „Bevardžių akimirkų“
Gelbėtojas
Gyvenu, kaip sakoma, šia akimirka. Dažnai ūmiai įsiveliu į visokias kvailystes. Pagal įsitikinimus esu socialdarvinistas, mano nuomone, mažų bjaurių berniukų skęsta per mažai. Tai gali nuskambėti žiauriai, bet aš žinau, ką kalbu. Mano įsitikinimai paremti daugybės metų patirtimi dirbant paplūdimio gelbėtoju Ruisalo saloje.
●
(Susituokėm lapkričio keturioliktą, bet netempėm net iki mėnesio pabaigos. Man santuoka atrodė lygiai dviem savaitėm per ilga.) Susipažinom Pampame, kai po darbo su chebra užėjom aliuko. Jis įėjo, ir man iškart susišvietė, kad šitas bičas sukurtas man. Į vakaro pabaigą nuėjau prie jo stalo ir pasakiau: eik tu šikt. Paskui grįžom pas mane ir nuo tada nebegalėjau to bičo iškrapštyt.