LiteratūraVertimai

CHARLES BUKOWSKI

Meilė – tai pragaro šuva

vienui vienas šuo,
bidzenantis pats sau įkaitusiu
vasaros šaligatviu,
rodosi kur kas galingesnis
ir už dešimt tūkstančių dievų.
kodėl taip?
Komentarai (0)
ROBERTO BOLAÑO

Džimas

Kas yra poezija, Džimai? – klausdavo jo elgetaujantys Meksiko vaikai. Džimas klausydavosi jų, stebėdamas debesis, ir tada atpildavo. Žodynas, iškalba, tiesos ieškojimas. Epifanija. Taip pat, kaip apsireiškia Švenčiausioji Mergelė Marija. Centrinėje Amerikoje jį kelis kartus apiplėšė, o tai kiek neįprasta buvusiam jūrų pėstininkui ir Vietnamo karo veteranui. Daugiau jokių kovų, pareiškė Džimas.

Komentarai (0)
F. SCOTT FITZGERALD

Gražūs ir pasmerkti

Dabar Antonis kiekvieną rytą tarp kitokios korespondencijos rasdavo ir kelis kvietimus. Trys tuzinai dorybingų moteriškosios lyties būtybių iš aukščiausio visuomenės sluoksnio deklaravo jei ne ypatingą norą, tai bent jau savo tinkamumą gimdyti vaikus trims tuzinams milijonierių. Penki tuzinai dorybingų moteriškosios lyties būtybių iš kiek žemesnio sluoksnio rodė ne tik tokį pat tinkamumą, bet ir milžiniškas, drąsias ambicijas…

Komentarai (0)
THOMAS OWEN

Kiaulė

Lyonel Feininger. Nakties vanagai. 1921
Artūras Kroulis pasuko į nurodytą stovėjimo aikštelę. Tarp betoninių užtvarų niūksojo juodas automobilis. Jis pasistatė savąjį greta. Išjungus šviesas, jį vienu moju apgaubė tamsa. Jis išlipo; akys greitai apsiprato su keista pilka prieblanda. Kai trinktelėjo durelėmis, kažkas praskyręs užuolaidą pažvelgė pro langą.
Plūktu grūstų plytų taku jis greit pasiekė pastatą, stumtelėjo duris. Tai buvo užeiga, kokių pilna visose pasaulio paplentėse. Normandiškas baras, lentynos, pririkiuotos butelių rėksmingomis etiketėmis, muzikinis plokštelių automatas, tviskantis kaip elektrinė viryklė, iš kurio sklido tranki muzika. Keletas staliukų, uždengtų raudonai ir baltai languotomis staltiesėmis. Paluby pernelyg šviesaus medžio sijos.
Komentarai (0)
ANNA AYANOGLOU

Artimas priešas

Į mano pirmuosius žodžius jis atkirto:
I’m a patriot, I don’t speak Russian
Ji tylėjo, atvirai žvelgdama
Ir nuo tos akimirkos tarp mūsų trijų
anglų kalba, be atminties
Komentarai (0)
ODVEIG KLYVE

Poezija

Mes esam ir veik nedrįstam būti
savo rankose, burnose, skruostikauliuos, kurie
formuoja veido odą, kas toji aš, leidžianti sau matyt
ir nepradingstanti, kai lempos uždegamos
aš esu, tu esi lyg virpanti gija minkšto
metalo
Komentarai (0)
JOHN CHEEVER

Kalėdos – liūdnas metas vargšams

Nathan Altman. Laikrodininkas. 1914
Kai paskambino 12 aukšte, Čarlis pristabdė savo skrydį, iki įlipo ponia Gedšil. Kai liftas nėrė žemyn, džiaugsmo priepuolio pagautas Čarlis atitraukė rankas nuo valdymo rankenėlės ir sušuko:
– Ponia Gedšil, prisisekite saugos diržą! Darysime mirties kilpą!
Ponia Gedšil suspiegė. Tada kažkodėl atsisėdo ant lifto grindų. Kogi ji taip išblyškus? – nusistebėjo Čarlis; ir kogi sėdi ant grindų? Ji vėl užspiegė. Jis švelniai ir mikliai, kaip jam atrodė, nutupdė liftą ant žemės ir atidarė duris.
Komentarai (0)
DIANE SEUSS

Alegorija

Yra įtūžio poezija ir vilties poezija.
Viena kursto kitą, žvelgia į veidrodį ir regi
kitąją. Arba mojuoja kita. Ar ne juokinga
įsivaizduoti viltį, ne ką didesnę už bamblį,
tūžmingai grūmojantį kumščiu it kuoka?
Komentarai (0)
RAIJA SIEKKINEN

Meilė

Buvom keturiese, visi išsiskyrę. Sėdėjom virtuvėj prie tamsiai raudono stalo ir gėrėm. Matydavomės retai, bet susitikę daug valgydavom, daug gerdavom ir daug kalbėdavom, ir kitą rytą pabusdavau arba linksma, arba prislėgta, nelygu apie ką kalbėjom vakare. Tai žinodama, vakaro metu visad stengdavausi pakreipti diskusiją taip, kad pabusčiau linksma. Pavykdavo retai.

Komentarai (0)
LEENA KROHN

Povaizdžio švytėjimas

Masahisa Fukase. Šeimos portretas. 1972
Ar jo laukė mirtis? Grimztant į miegą pamažu ėmė atrodyti, kad veikiau – jo paties gyvenimas. Laukė poelgiai, žodžiai, mintys, sapnai, prisiminimai, visi pasirinkimai, visi pasiteisinimai, visi sprendimai ir akimirkos, kai jis atsisakė rinktis. Jis ruošėsi pasitikti ne mirtį, o save.
Ir kiekvienas, net ir menkiausias įvykis – taip pat ir klaidos – tarsi pasidengė švytinčia spalva. Visi turėjo reikšmę, kurios jis veltui ieškojo tada, kai jie vyko. Tačiau jis pats netrukus taps kitiems nematomas, lygiai kaip kairė Okės ranka.
Komentarai (0)