LiteratūraVertimai
Keliauninkas
Gyvenimas gyvenime
Pirmą sykį pradedu knygą, gerai nežinodama, koks bus paskutinis jos sakinys. Kaukia oro pavojaus sirena, šiandien jau penktoji. Matyt, ne paskutinė. Tiesą sakant, šios knygos neturėtų būti. Prieš mėnesį neįsivaizdavau, kad ją rašysiu, kaip ir neįsivaizdavau, kad mūsų Irpinę, Bučą, Mariupolį, Borodianką, Desną, Černihivą, Charkivą, Iziumą, Chersoną, Hostomelį, Volnovachą, Jahidnę, mūsų miestus, miestelius, kaimus (naujoji geografija skausmu neišmatuojama) rusų išgamos, vykdydami genocidą ir žiaurias žudynes, pavers pajuodusiomis gaisravietėmis ir masinėmis kapavietėmis.
Trys ukrainiečių poetai [Žadan, Čubaj, Musakovska]
Lovoje
Rodyklė
Ginčai dėl autorystės eilučių: „Blogybių mano tokios atsargos, / kad sausiui nesilyginti savais žydėjimais“…
Vitnė Hjuston
Kai Katka ištaria savo baisųjį „Aš su tavim nebešneku“, man išsyk ima virpėti pakinkliai (nors ir nenumanau, kur jie yra), oda perbėga šiurpas, o veidan smogia karštas vėjas. Jei Katka pasakė, kad nebešneka, vadinasi, taip ir bus. Ir čia kalbama ne apie kažin kokį laikiną nenorą bendrauti atviromis temomis, o apie visišką, pilnutinį, triuškinantį ignoravimą. Kai Katka nesišneka, ji nuduoda, kad apskritai neegzistuoju. Retsykiais tada atrodo, kad ji štai ims ir pereis mane kiaurai, tarytum per tuščią vietą.
