LiteratūraVertimai
Kaimynai
Džordžas kare žudė žmones.
Kokius žmones, kokiam kare, jis nesako, o aš
neklausiu. Gėlės jo namo kieme, aguonos ar plukės,
buvo ir tebėra gražiausios visoje gatvėje.
Balsai
Dar Eblingui nespėjus pareiti į namus, suskambo jo mobilusis telefonas. Metų metus jis priešinosi šiam pirkiniui, nes buvo technikas ir nepasitikėjo tokiais dalykais. Kodėl niekam neatėjo į galvą, kad žmogus prie ausies glaudžia agresyvios spinduliuotės šaltinį? Bet Eblingas turėjo žmoną, du vaikus, būrį kolegų darbe ir nuolat girdėjo jų priekaištus, kad esąs nepasiekiamas. Tad pagaliau nusileido, įsigijo telefoną ir dar parduotuvėje paprašė jį aktyvuoti.
Mirties septyngiesmė
O, jūs tylos auksarudeniai laikai,
Kai mes, taikūs vienuoliai, spaudėm vyną iš purpuro kekių;
Ir aplinkui spindėjo kalvos ir miškai.
O, jūs medžioklės ir pilys; vakarė rimtis,
Kai žmogus kambarėly audė teisuolio mintis,
Grūmės nebylioj maldoj dėl Dievo gyvosios galvos.
Ištekėjusi už netinkamo vyro
„Kodėl nepalieki savo vyro?“ – „Negaliu. Mes susituokę visam gyvenimui, be to, jis nemirtingas.“ – „Koks koks?“ – „Nemirtingas. Žinau, nes tris kartus mėginau nunuodyti ir du kartus peršoviau širdį. Jam nė motais [...].“
Kas tu toks?
– O tas kur? – paklausė jis Lidos.
– Kas?
– Kur nupjautas pirštas? – nervinosi cecho viršininkas.
– Kažkur makaronuose, – atsakė Lida.
– Gal paieškot? Prisiūtų.
– Jis podraug su tešla per matricą perėjo, – paaiškino Lida. – Nebėr ko ieškot.
Regis, tai buvo viskas, kas domino viršininką. Bent jau nerimas dingo iš jo sudžiūvusio nuskusto veido.
Autobuso bilietas
Prigrūstame autobuse
daug nuveikiama nejudinant kojų.
Tarp nutolusių akių vyksta pokalbiai
ir iš rankų į rankas perduodamos keliauja monetos,
taip iš nepažįstamųjų rankų pasistato
unikaliausias pasaulio tiltas!
Kalnai rudenį
Paveikslas buvo tamsžalio kolorito. Per slėnį vingiavo upė, ją kirto tiltai, paupy šen bei ten buvo kaimelių, o viršuje apsupta tirštų baltų rūkų dunksojo milžiniška uola. Lengvais potėpiais nutapytų kalnų žaluma, tarsi ką tik atgaivinta lietaus, kontrastavo su vietomis raudonuojančia rudens lapija – žodžiais neįmanoma apsakyti to grožio. Nors didingos kompozicijos, drąsių potėpių ir gyvų spalvų, paveikslas buvo kupinas senoviško subtilumo.
Iš „Raudonos atsisveikinimų knygos“
Iš namų išeiti šitaip: uždaryti langą.
Patikrinti, ar viryklė išjungta.
Kvėpuoti.
Pakelti autobuso bilietą, nukritusį ant svetainės grindų.
Užeiti į miegamąjį, kur nereikalinga dvigulė lova jau išnešta į kraustymo furgoną.
Žmogus iš Sipjero
Sipjere, Vilko slėnyje, laikas teka lėčiau negu kitur. Jis sakytum suspaustas tarp Šeirono masyvo, virš kurio stiepiasi Jeruzalės kalnas, ir Kosolio plokštikalnio, kurio mėnuliškas pavidalas vilioja astronomus. Toje lėtoje švytinčioje erdvėje laikas susigaužia pats savyje, sunkdamasis šykščiais lašais.
Aš šoku
Iš esmės pati atėjau tiesiai jiems į rankas.
Ne itin slėpiausi ir ne itin bėgau. Žinojau, kad tai kada nors įvyks. Sklandė toks šiurpus pusiau juokelis, pusiau tiesa: „Nesėdėjai – vadinasi, ne baltarusė“, ir aš jaučiausi labai panašiai. Šitiek mano draugių jau atsėdėjo savo paras – kuo aš prastesnė? Jos ištvėrė – ir aš ištversiu! Bus įrašas manajame aktyvistės gyvenimo aprašyme. Palavinsiu atsparumo stresui įgūdžius.