LiteratūraVertimai
Dangaus žibintas
Žvaigždėmis nusėtame mėlyname danguje ir jūros platybėse ėmė siausti vėjas. Pasitikęs tamsą vėjas suįžūlėjo. Jūra sujudo. Laivą mėtė tarp bangų. Moteris pradėjo atsargiai ridentis. Atsitrenkusi į pasliką girtą jūreivį, neatkreipdama dėmesio ištraukė jo durklą ir ridendamasi vėl sugrįžo šalia antrojo belaisvio. Staiga laivo sargybinis sušuko:
– Audra!
Nuskambėjo pavojų skelbiančio rago garsas. Visi sukluso. Jaunasis belaisvis, laukdamas tinkamos akimirkos, pasiliko gulėti. Kažkas pagriebė virvę, kažkas stengėsi suskleisti bures. Staiga pakilęs jaunasis belaisvis svyruodamas pasiekė prie laivo pririštą virvę.
Be pavadinimo
Galvoju greitai, kaip žiurkė pranyksta
po žeme. Mano
spalis ateina į miestą nuogas,
nešinas kibiru vandens; po kelių valandų
prasideda revoliucija. Drebėkit, kambarių gyventojai,
dabar bulvarai bus grįsti čiužiniais.
Drebėkit, kambariai, jus apstatys eilėraščiais.
Sportinė dvasia
Tarptautiniu lygmeniu sportas atvirai mėgdžioja karą. Tačiau svarbiausia čia ne sportininkų elgesys, bet požiūris žiūrovų (o podraug su jais ir tautų), kurie dėl šitų absurdiškų kovų tiesiog įsišėlsta, rimtai – kad ir trumpam – įtikėję, jog bėgimas, šokinėjimas ir kamuolio spardymas yra tautos vertės išmėginimas.
Braškės
tavieji keliai tarp manųjų
mėlynos lėkštės ant mūs kelių
braškės žvilgančios
kaitrioj saulės atokaitoj
dažėm jas cukruj
žvelgdami viens į kitą
Birobidžanas
Laikas yra linija. Jis juda lyg linija. Ne, ne ant linijos ar išilgai jos. Ne linijiškai. Visas laikas yra linija. Kartais tiesi, prašukuojanti šios Žemės kraštovaizdžius iš rytų į vakarus. Taip laikas juda kas dieną, tai maloniai panirdamas kaip pirštai mylimojo plaukuose…
Leninas
Vasylis tą vakarą iš sielvarto prisigėrė. Ne dėl to, kad labai mėgo tą marmurinį Leniną, bet, pirma, jis buvo prie jo pripratęs, o antra – turi juk būti tvarka. Kaip čia dabar? Stovėjo sau paminklas kelis dešimtmečius, o čia atėjo ir nugriovė! Vėliau jis pasidalijo sielvartu su priešais gyvenančiu Ivanu, buvusiu klubo vedėju. Po drauge išgerto butelaičio Ivanas sąmoksliškai mirktelėjo ir nusitempė Vasylį į daržinę.
Kada nors ateis laikas
Veltui draugai prašo manęs numirti, kad ir jie pagaliau gautų šansą. Mane nukaldino iš kietos medžiagos, esu tvirtas ir gailesčio nepažįstu. Išravėjau savyje revoliucijų šūkius, būdamas poetu nužudžiau savyje eilėraštį, o dabar ramia sąžine laidoju sportinius batus.
Nepraeinanti praeitis
Tik suaugusi atkreipiau dėmesį į vaikystės dienoraščių keistumą. Dienoraštį visada veždavausi kartu, kai keliaudavome į Sovietų Sąjungą. Nepaisant to, juose neradau įrašų apie Estiją. Dieną prieš kelionę minėdavau daiktų pakavimą, o toliau einantys įrašai siekdavo dienas, kai jau buvome grįžę į Suomiją. Mano vaikystės dienoraščiuose trūksta pusės gyvenimo.
balansas
gyvenimą mirtį pavien
išskyręs nesubalansuosi
atrodys jis amžinas
ji visagalė
o mes kolei kas
tarp jo vis ir jos
Vidus
Radau pilvą kupiną rytojaus
laukiu kol jis išsivers kita puse
o kūną po juo pripildysiu akimirka ir taip
pažinsiu kalbą kuri neišsiteko
ankstesniuose žingsniuose ir nė viename žodyje
