Praėjusį mėnesį rašiau apie Sirvydą, bet tik dabar pažiūrėjau archyvinę „Kultūros metraščių“ laidą (nežinau, kelintų metų, gali būti dešimtosios dekados pradžia). Norisi papildyti įrašą apie žmogų, iš kurio sudaryto žodyno du šimtus metų buvo mokomasi lietuvių kalbos. Filmuota Sirvydų kaime, gimtinėje: rodoma purvynė, jaunas Darius Kuolys pasakoja (negali nesižavėti jo erudicija), kad kaimas turbūt ne itin pasikeitęs. Tėvas, nelabai stambus,…

Įsivaizduokime, kad literatūroje yra trys ryškiausi keliai, kuriais gali eiti kūrėjas: a) vienu keliu ėjo daugiausia ankstesnių laikų rašytojai sekdami sentimentaliosios literatūros tradicija. Šios literatūros tikslas – sujaudinti skaitantįjį. Einantis šiuo keliu rašytojas, norėdamas paveikti skaitytojo jausmus, suteikia tam tikrą emocinį krūvį romano ar apsakymo turiniui. b) Kitas kelias, kuriuo pradėta eiti palyginti neseniai, – kurti literatūrą, kuri stengiasi paveikti…

Gerai žinoma, kad gyvenimas Rusijoje sudėliotas pagal literatūros dėsnius. Kai apimtas mazochistinės karštinės Kremlius įvedė sankcijas Vakarų maisto produktams, o visuomenė atsakė šnypščiančia gerai įrūgusio patriotizmo banga, tučtuojau buvo prisiminta Sorokino „Opričniko diena“…

Žvelgiant į pasaulį iš ašaros vidaus atrodo, kad pasaulis skęsta. Vis dėlto ašara yra toks galingas ir toks asmeniškas lęšis, kad net pats geriausias okulistas negalėtų sukurti geresnio. Okulistas pasitelkia lęšį tam, kad sugrąžintų vaizdą pasaulio tokio, koks jis yra, o ašara perteikia vaizdą, transformuotą to, kuris į pasaulį žiūri. Čia ašaros ribos ir jos stiprybė. Čia ir atsakomybė atskleisti…

Šv. Petro ir Pauliaus iškilmė: radijas transliuoja pamokslą iš Arkikatedros. Gerai parengtos šventųjų biografijos, tačiau apskritai pamokslas tamsus, tamsesnis už Sladkevičiaus laikų (turiu teisę lyginti, nes klausydavausi per radiją kartu su mama ir močiute). Apskritai ima įspūdis, kad Bažnyčia komunikuoja tik su senais, kone beraščiais žmonėmis, kaip velnias kryžiaus vengdama menkiausio minties poslinkio. Dar galbūt su primityviu jaunimu ir nuo…

Žurnalo „The Paris Review“ 1998 metų 148 numeryje buvo publikuotas vieno žinomiausių šiuolaikinių JAV poetų MARKO STRANDO (kuriam, beje, šiemet sukanka aštuoniasdešimt) pokalbis su Wallace’u Shawnu. Manau, kad didžiuma jame išsakytų minčių yra svarbios ir mūsiškiams meno (ne tik poezijos) kūrėjams bei vartotojams. Tad, sutrumpinęs, jį išverčiau. Prašom skaityti.   – Taip, Jūsų poezija aiškiai priklauso šiai kategorijai. Skaitant jūsiškius…

Boriso Pasternako romanas „Daktaras Živaga“ (tokia pavadinimo transkripcija jis išleistas Lietuvoje 1991 m.) pirmą kartą pasirodė italų kalba 1957 m. rudenį. Po metų jo autoriui paskirta Nobelio premija, ir jos jis nevyko pasiimti…

Jei kas nors ir pažinojo garsųjį girtuoklį Charlesą Bukowskį, tai buvo jo leidėjas Johnas Martinas. 1965-aisiais Martinas pasiūlė Bukowskiui visą likusį gyvenimą mokėti 100 dolerių per mėnesį, o Bukowskis turėjo mesti darbą pašte ir užsiimti vien rašymu. Bukowskis šiuo pasiūlymu susigundė ir galų gale Martinas ėmė mokėti jam 10 000 dolerių kas dvi savaites. Martinas buvo pabrolys Bukowskio vestuvėse ir…

Esu savu kailiu patyrusi, kad antraštės klausimas gali nuskambėti eretiškai. Ypač patys literatūros kūrėjai linkę į jį reaguoti jautriai ir karščiuodamiesi tikinti, kad nieko daryti ji juk neprivalanti, ji tiesiog esanti, o kam to nepakanką, tas pats kvailys (tik jie, žinoma, nesako „kvailys“, tam jie ir literatūros kūrėjai, kad mokėtų rafinuotai tokius dalykus pasakyti). Dėl to matau reikalą iškart tiesiai…

Grigori Kanowitsch. Ewiger Sabbat (Amžinasis šabas). Romanas. Iš rusų k. vertė Waltraud Ahrndt. Berlin: Die Andere Bibliothek, 2014. 606 p.