LiteratūraSkaitykla Nr. 5

Skaitykla Nr. 5 – rubrika, skirta Lietuvos ir užsienio literatūros naujienoms, jų analizei. Čia taip pat rašoma apie literatūros tendencijas, literatūros istoriją, apie grožinę ir negrožinę kūrybą, ryškesnius autorius ir įvykius.

Rubrikos redaktorius – Marius Burokas. Nuo 2016 m. rubrikos redaktorius – Andrius Patiomkinas.

Vokiška kokybė

Spalio pradžioje Vokietijoje buvo įteikta prestižinė Vokiečių knygos premija (Deutscher Buchpreis). Ši premija teikiama už geriausią vokiečių kalba parašytą metų romaną. Ji įsteigta 2005 m.: vokiečiai norėjo turėti tokią pat prestižinę premiją kaip anglakalbio pasaulio „Man Booker Prize“ ir prancūzų Goncourt’ų premija. Vokietijoje, Austrijoje ir Šveicarijoje išleistas knygas premijuoti siūlo patys leidėjai (knyga jau turi būti pasirodžiusi knygynuose rugsėjį –…

ERNESTAS PARULSKIS

Triguba „Dingusios“ apgaulė

Gillian Flynn. Dingusi. Romanas. Iš anglų k. vertė Dalia Zaikauskienė. V.: Alma littera, 2014. 454 p.

Skolų knygelė f generacijai (15)

Spalio 1 d.

1945 m. gimė Viktorija Daujotytė-Pakerienė, literatūros tyrinėtoja, habilituota humanitarinių mokslų daktarė.
Ne visi žino, kad šita oficiali gimtadienio data netikra…

LAIMANTAS JONUŠYS

Pasakotojo talentas ir fikcijos realumas

Pastaruoju metu mano akiratyje vis sukasi anglų romanistas Davidas Mitchellas. Versti „Debesų atlasą“ buvo nemenkas iššūkis, o perskaityti jo naujausią romaną, „Bone Clocks“ („Kauliniai laikrodžiai“), irgi reikėjo šiokios tokios pastangos, bent jau dėl apimties (apie 600 p.), bet ir dėl to, kad, iriantis per tuos įdomius, meistriškai vyniojamus pasakojimus, intriguojančius personažų likimus, skaitymo malonumą kartkarčiais aptemdydavo abejonės šešėlis: o kodėl…

EGLĖ KAČKUTĖ

Ką skaito prancūzai

Rugsėjo mėnesį Prancūzijos ir kitų prancūziškai kalbančių Europos kraštų knygynuose pasirodo keli šimtai (šiemet – 607) dėl svarbiausių literatūros premijų besivaržysiančių knygų, todėl būtent dabar besidomintieji literatūros naujienomis susidaro bent kelių mėnesių skaitytinų knygų sąrašus ir stengiasi kuo greičiau perskaityti karščiausias naujienas, nes retas kuris išsisuka nuo klausimo: „Ką skaitei iš šių metų rentrée littéraire?“ Kadangi kol kas nieko neskaičiau, skubu…

JAVIER MARIAS

Septynios priežastys nerašyti romanų (ir viena – juos rašyti)

Man į galvą ateina septynios priežastys, kodėl nereikėtų rašyti romanų. Pirmoji. Pasaulyje per daug romanų ir per daug juos rašančių žmonių. Juk egzistuoja ne tik tie jau parašytieji ir reikalaujantys nuolat būti skaitomi romanai; tūkstančiai visiškai naujų romanų nuolat pasirodo leidėjų kataloguose ir viso pasaulio knygynuose. O juk esama dar daugybės tūkstančių romanų, kuriuos atmetė leidėjai, bet jie, nepaisant to,…

Skolų knygelė f generacijai (14)

Praėjusį mėnesį rašiau apie Sirvydą, bet tik dabar pažiūrėjau archyvinę „Kultūros metraščių“ laidą (nežinau, kelintų metų, gali būti dešimtosios dekados pradžia). Norisi papildyti įrašą apie žmogų, iš kurio sudaryto žodyno du šimtus metų buvo mokomasi lietuvių kalbos. Filmuota Sirvydų kaime, gimtinėje: rodoma purvynė, jaunas Darius Kuolys pasakoja (negali nesižavėti jo erudicija), kad kaimas turbūt ne itin pasikeitęs. Tėvas, nelabai stambus,…

GINTARĖ BERESNEVIČIŪTĖ

Vėjo malūnai

Įsivaizduokime, kad literatūroje yra trys ryškiausi keliai, kuriais gali eiti kūrėjas: a) vienu keliu ėjo daugiausia ankstesnių laikų rašytojai sekdami sentimentaliosios literatūros tradicija. Šios literatūros tikslas – sujaudinti skaitantįjį. Einantis šiuo keliu rašytojas, norėdamas paveikti skaitytojo jausmus, suteikia tam tikrą emocinį krūvį romano ar apsakymo turiniui. b) Kitas kelias, kuriuo pradėta eiti palyginti neseniai, – kurti literatūrą, kuri stengiasi paveikti…

SERGEJ MEDVEDEV

Pakeliui į „Telūriją“

Gerai žinoma, kad gyvenimas Rusijoje sudėliotas pagal literatūros dėsnius. Kai apimtas mazochistinės karštinės Kremlius įvedė sankcijas Vakarų maisto produktams, o visuomenė atsakė šnypščiančia gerai įrūgusio patriotizmo banga, tučtuojau buvo prisiminta Sorokino „Opričniko diena“…

Herta Müller: „Europa, atsargiai! Putinas serga praeitimi“

Žvelgiant į pasaulį iš ašaros vidaus atrodo, kad pasaulis skęsta. Vis dėlto ašara yra toks galingas ir toks asmeniškas lęšis, kad net pats geriausias okulistas negalėtų sukurti geresnio. Okulistas pasitelkia lęšį tam, kad sugrąžintų vaizdą pasaulio tokio, koks jis yra, o ašara perteikia vaizdą, transformuotą to, kuris į pasaulį žiūri. Čia ašaros ribos ir jos stiprybė. Čia ir atsakomybė atskleisti…