LiteratūraSkaitykla Nr. 5
Skaitykla Nr. 5 – rubrika, skirta Lietuvos ir užsienio literatūros naujienoms, jų analizei. Čia taip pat rašoma apie literatūros tendencijas, literatūros istoriją, apie grožinę ir negrožinę kūrybą, ryškesnius autorius ir įvykius.
Rubrikos redaktorius – Marius Burokas. Nuo 2016 m. rubrikos redaktorius – Andrius Patiomkinas.
Nė vienas nežino, kodėl viena ar kita knyga tampa bestseleriu
Britų žurnalistas BOYDAS TONKINAS, buvęs laikraščio „The Independent“ literatūros redaktorius, išgarsėjo tada, kai buvo atnaujinta verstinės literatūros premija – „The Independent Foreign Fiction Prize“ (IFFP), vienas prestižiškiausių tarptautinių literatūros apdovanojimų anglosaksiškuose kraštuose. 2015 m. IFFP buvo sujungta su tarptautiniu „Man Booker“ apdovanojimu. Tonkinas buvo pirmasis šių sujungtų premijų vertinimo komisijos pirmininkas. 2018 m. leidykla „Galileo“ išleido jo knygą The 100 Best…
Adomas Mickevičius ir laisvoji mūrininkystė
Pirmą kartą Mickevičiaus kūryboje akivaizdi laisvosios mūrininkystės įtaka išryškėja „Odėje jaunystei“. Iš tiesų tai grynai masoniškas kūrinys ir galėtų būti deklamuojamas ir dainuojamas kiekvienoje ložėje „bet kuriame pasaulio taške“.
Patarimai, kaip rašyti (3)
[Stephenas Kingas:] „Kai manęs klausia, kokia „mano sėkmės paslaptis“ (absurdiška mintis, bet nuo jos neįmanoma pabėgti), kartais atsakau, kad sėkmę lėmė du dalykai: gera sveikata ir santuoka. [...] Sveiko kūno ir tvirto ryšio su savarankiška, tavęs po padu nespaudžiančia moterimi derinys sudarė man sąlygas nepertraukiamai dirbti savo darbą.“
Apie cenzūrą
Cenzūrą kaip įrankį pasitelkia tie, kurie nuo savęs ir nuo kitų trokšta nuslėpti faktus. Jų baimė – tai tik nesugebėjimas pažvelgti tikrovei į akis, bet aš jiems nejaučiu pagiežos, tiktai siaubingą liūdesį. Savo ugdytojų jie buvo apsaugoti nuo gyvenimo įvairovės. Jie buvo išmokyti žvelgti tik viena kryptimi, nors krypčių yra daugybė.
Volandas prieš Spragtuką
Prieš 90 metų, 1928-aisiais (pagal kitą versiją – 1929 m.), rusų rašytojas, dramaturgas, teatro režisierius ir kritikas Michailas Bulgakovas (1891–1940) pradėjo rašyti savo garsųjį romaną „Meistras ir Margarita“. Kūrinio koncepcija, teminiai branduoliai, siužetinės linijos ir pavadinimas ne kartą keitėsi, o dabartinis pavadinimas ir siužetas išsikristalizavo maždaug apie 1937 m. (Bulgakovas romano rašyti taip ir nebaigė, galutinę redakciją po autoriaus…
Orfiškosios giesmės
Dabartinė senovės graikų mitologijos samprata daugiausia esti nulemta tų atošvaisčių, kurios mus pasiekia per klasikinę graikų ir romėnų literatūrą. Vis dėlto yra išlikę tekstų, kuriais byloja pati graikų religinė mintis. Vieni tokių – orfiškosios giesmės, priskiriamos legendiniam dainiui Orfėjui.
Kas negerai su Nobelio literatūros premija
Atminkit, kad kalbam apie iš viso pasaulio kampelių suplaukiančius eilėraščius ir romanus, kurių dauguma glaudžiai suaugę su kultūrinėmis ir literatūrinėmis tradicijomis, apie kurias Švedijos akademijos nariai, savaime suprantama, išmano labai nedaug.
Poezija ir populiarumas Latvijoje
Eilėraščių rašymas yra viena iš nacionalinių latvių sporto šakų, populiarumu vargu ar nusileidžianti krepšiniui ar ledo rituliui. „Poezijos dienų“ tradicija tebeklesti: kiekvieną rugsėjį nesuskaičiuojama daugybė poetų kviečiami skaityti savo kūrybos…
Pasaulis parašytas tam, kad jame vyktų gyvenimas
Jau įžanginiame knygos žodyje „Skaitytojams“ Alfonsas Andriuškevičius potencialius recenzentus pastato į nepatogią padėtį – dėl to, kad suklasifikuoja skaitytojus pagal tai, kiek autoriaus prasmės jie geba pagauti. Tad recenzijos beveik neįmanoma pradėti neapibrėžus savo, recenzuojančiojo, vietos šioje klasifikacijoje. Tų ironiškų spąstų neišvengė mano kolegė Elena Baliutytė, leidausi pagaunama ir aš. Tiesa, iš pradžių norėjau šią klasifikaciją apeiti, tiesiog apsimesti,…
Psichologinė kelio topologija
Vadinasi, tai, ką sąlygiškai vadinu tekstu, turi antipsichologinį užtaisą. Kartoju, tekstu vadinu tai, ką esame priversti kurti, kad mano galvoje gimtų prasmė, nes psichologija prasmės nepagimdo – psichologija kaip tik prieštarauja logui, neleidžia, kad mumyse veiktų kažkas, kas verčia mus sakyti „dukart du – keturi“…
