LiteratūraŠis bei tas
Iš memuarų
Taigi, kaip liūdnojo vaizdo riteris turėjau pateisinti savo vardą ir atlikti vieną tam tikrą nuotykį. Turėjau parašyti skelbimą. Skelbimą, kad „gyvenimas liūdina“. Skelbimas, žinoma, turi būti ant skelbimų lentos, kitaip jis ne skelbimas. Šią frazę ištarė mano širdies dama, taip nusakiusi priežastį, ko verkia kūdikis, kuriam atlieku tetos pareigas. Taigi vieną vasaros naktį su parankiniu Šanca iškeliavau įvykdyti šio…
Berniukas
Viskas prasidėjo ankstyvą gruodį. Buvo pirmas mėnesio trečiadienis. Apie penktą valandą pavakary. Dabar tai gerai prisimenu, nes ir paskui visi skambučiai iš to telefono numerio buvo trečiadieniais apie penktą vakaro. Dažniausiai neatsiliepiu matydamas nepažįstamą numerį telefono ekrane. Jei svarbu, galima palikti žinutę. Tačiau aną kartą atsiliepiau. Tą popietę jau buvau išgėręs keletą puodelių žaliosios arbatos. Darbo tą vakarą buvo…
Laiškai apie Pomirtę
Tokiu žodžiu – Pomirtė – poetas apibūdino pomirtinį gyvenimą. Gražiai, taikliai. Ką mes apie jį žinome? Ne ką. O taip maga sužinoti. Jeigu būtų galimybė nukakti į aną pasaulį, paskui bent trumpam sugrįžti, tai būtų neįkainojama dovana. Papasakotume… gyviesiems.
Švilpynės
Nebemodernizmo herojus
Šių dienų herojus, koks jis yra? Ar mes jį pažįstame savo kasdienybėje, ar sakome „labas“ sutikę
laiptinėje, ar „laikinam“ socialinio tinklo paskyroje? Ar yra iš viso dar tų herojų? Pagaliau ar herojus, kaip ir anksčiau, turi žūti arba žudyti? Nors taip herojų suvokė vienas Svetlanos Aleksijevič „respondentas-pasakotojas“ „Laike iš antrų rankų“.
Staravieras
Buvau tik neseniai įstojęs į Vilniaus pedagoginį institutą. Pirmame kurse vienas nusprendžiau nusibelsti į Leningradą. Vienai dienai, be nakvynės. Nors tiek niekingai trumpai, bet net po šitiek metų ir dabar drįstu girtis, kad miesto dvasią, jo žmones visgi pajutau. Ir dabar atvykęs į Sankt Peterburgą gerai jaučiuosi.
Nepakeliama būties lengvybė. Antras dublis
Aštuonioliktų savo metų vasarą galvą užkimšau lietuvių kalbos konspektais. O kai prieš brandos egzaminą bandžiau į ją sugrūsti paskutinius „Anykščių šilelio“ likučius – Kokia graži mūsų tėvynė! Kokie šaunūs gimtinės miškai! – pajutau keistą norą ką nors aprėkti. Iš esmės tai nebuvo šilelio kaltė – juk miškai tikrai šaunūs. Tai buvo kažkas paslėpta šiek tiek giliau ir užstrigę manyje…
Kirpimų rūšys
Vilniuje pastebėjau keistų kirpimų paslaugų. Einant Kauno gatve virš galvos sužibo, sumirksėjo įspėjantis, keistas, kartu kviečiantis skaitmeninis užrašas. Pajutau, kaip nuskenuoja nematomais lazeriais galvą, įvertina plaukų ilgį, parenka žirklių aštrumą, antrankių, diržų dydį, tuo laiku spėja kelios reklaminės eilutės praslinkti siūlydamos moteriško ar vyriško kirpimo paslaugas. Svarstau, ką pasirinkti – vyrišką ar moterišką, vėlgi moterišką ar vyrišką kirpimą, apkirpimą.…
Garbės ir negarbės žodis
Priesaika neįmanoma be bendruomenės, kuri saistoma kokių nors taisyklių. Garbingas žmogus sutinka jas vykdyti ir viešai apie tai pareiškia. Tiesa, esama ir slaptų priesaikų, tačiau pačiam sau duota priesaika yra veikiau pasižadėjimas, t. y. silpnesnė jos versija. Dar yra pažadai, sutartys, susitarimai ir tiesiog duotas žodis.
Pakibęs kampas
Mėnesį kitą išlėk iš sostinės – jau ir nutinka keistenybių. Einu ir netikiu: kažkoks atsibastęs mandruolis dygte išdygo ir plačiai išsikėtojo „Lietuvos“ kino teatro vietoje… Pasivadinęs moderniu MO, iki pat šaligatvio uždengė popiečio saulėtą dangų. Smailus, persmelkiąs aštrumu jo kampas arčiau priėjusius smalsuolius atstumiantis, priverčiantis aplenkti nepažintą, prie šaligatvio praeivius prispaudusį statinį. Grėsmingai pakibęs stilius. Pavojingai plaukiantis tarp žemės…
