LiteratūraŠis bei tas
Trys siaubaitės pasakaitės (2)
Skambina į duris. Priėjusi priglundu prie akutės. Laiptinėje stovi ilgaplaukė moteris su šluota. Pirma mintis – ragana. Bet iš kur čia pas mus tos raganos… Tačiau ir ne valytoja. Tą apskritaveidę storulę pažinčiau ir pro akutę.
Brūkštelėjimai
Sutinku gatvėj nepažįstamą. Duodu jam į snukį ir atimu pinigus. Kitą kartą sutinku gatvėj nepažįstamą. Nieko nedarau, o jis pats atiduoda man pinigus. Rezultatai vienodi – skiriasi tik priemonės. Tik pirmą kartą reikia kiek pasistengti, kad įdirbis duotų naudos ateityje.
Apie atmintį ir akivarus
Kai kalbamės, kantriai nuolat kartoju jam tuos pačius dalykus, mūsų pokalbiai pilni aidėjimo ir tuštumos. Nuo to laiko, kai jis pradėjo sirgti, iš galvos negaliu išmesti šeštoje klasėje per lietuvių kalbos pamoką skaitytos Čingizo Aitmatovo romano „Ilga kaip šimtmečiai diena“ ištraukos.
Zero waste
Mūsų organizacijoje įprasta nešiukšlinti. O jeigu tenka pasišiukšlinti, tai bent jau susirink ir rūšiuok. Aišku, vėliau gali dalyvauti „Darom“ ir pasiimti viską. Bet surinkęs vis tiek – rūšiuok. Beveik 11-asis įsakymas, tik labai paprastas ir aiškus. Pradėk nuo savęs. Nusišypsok ir pasaulis nusišypsos tau. Įsijunk šypseną. Pradžiai bent tiek. Sako, pas mus nėra skirtingų konteinerių, tik vienas. Dėl to…
Šimtas metų
Prieš šimtą metų gimė mano senelė – nugyvenusi namų šeimininkės gyvenimą, mirė jau šiame amžiuje. Kiekvienam gyvenimo atvejui žinojo po patarlę ir išmokė mane nelabai švankių dainuškų, kurių viešai cituoti nenorėčiau. Vaikystės vasaros prabėgo senelių vienkiemyje – „brandžiu“ sovietmečiu atokiame, dar pagal smetoniškus papročius gyvenančiame kaime: ereliukas (toks dviratis), meškerė iš lazdyno ir mergaitės iš Šiaulių. Senelis kartais išvarydavo…
Karantinas baigėsi. Tegyvuoja karantinas
Tik prasidėjęs „Kino pavasaris“ irgi pažymėtas karantino stigma – jame pandemijos metu kurti filmai arba filmai, kuriuose jau vaizduojami įvykiai, vykstantys pandemijos fone. Toks yra kontroversiškasis rumunų režisieriaus Radu Judės filmas „Nesėkmė dulkinantis arba šelmiškas porno“ (2020)…
Sagaalganas, Baikalo žiema ir laimės paieškos
Pirmiausia „laimės“ ieškoti leidausi į Čiukčiją. Draugės ištarta frazė: „Atsargiai, Sašenka, Čiukčijoj visos svajonės išsipildo“ – tapo intriguojančiu kelrodžiu. Nuoširdžiai pasakysiu, jog visai nesiorientuoju vietovėse, todėl nuolat atsiduriu kažkur, kur eiti nė neketinau ir kur manęs, lyg tyčia, laukia geriausi susitikimai ir kadrai.
Intoksikacija
Aš net neįsivaizduoju, ar iš neturėjimo, ką veikti, ar iš didelių ambicijų, polėkio, (ne)apsiskaitymo, jaunystės, televizijos ir interneto įtakos, ar dėl kokios kitos magijos nekenčiau teatro. Pirmiausia ėmiau nemėgti draugų, tada šeimos, tada beveik visų aplinkinių, o galiausiai teatro. Ypač teatro. Iš pradžių jo nekenčiau viena. Iki tol į teatrą eidavau tikrai dažnai, tad negali sakyti, kad mačiau tik…
Pozityvus teroras
Pastaruoju metu dažnai savo internetinės erdvės burbule matau „iškrentančius“ tekstus apie tai, kaip žmonės išmoko mylėti savo kūną. Kaip anksčiau nemylėjo, o dabar labai myli. Kaip sąmoningai, tarsi fenomenologai, patyrė kūno fenomeną iš esmės ir su juo „susidraugavo“.
Mirė Džonsonas
Ne, ne Amerikos prezidentas, ne tas, kur už kelis milijonus dolerių iš Rusijos nusipirko Aliaską, ir net ne kitas, o tiesiog žmogus, kurį pažinojau nuo seno kaip jaunesniojo brolio klasės, o paskui ir politechnikos studijų draugą. Išvertus jo pavardę į anglų ar kurią nors skandinavų kalbą, tai ir būtų Džonsonas. Pravardė prigijo – taip jį iki pat mirties vadino ne tik bendramoksliai…
