LiteratūraŠis bei tas
Tėvas
Čiurlių vasara
Vasaros, kaip ir kiti metų laikai, nepriklausomai nuo mūsų valios ir norų kartojasi, atmintyje susilieja į ištisinę grandinę, keičiamės tik mes. Tam nereikia žiūrėti į veidrodį, tikrinti paso duomenų, tereikia pasirausti savo atmintyje ir paieškoti praėjusiais metais veiktų ar nenuveiktų darbų, pabandyti prisiminti tuometines nuotaikas, išsipildžiusius ar neišsipildžiusius norus, kad pajustum praeinančio laiko tylų šiurenimą. Asmeninė patirtis rodo, kad…
Geltonieji krokai
Šiauliai. Katedros varpams skelbiant vidudienį, stumiu vežimuką. Išsitraukiu telefoną, fotografuoju žydinčius geltonuosius krokus. Prieina, – tiesą sakant, taip netikėtai, kad tiksliau būtų sakyti „priskrenda“, – moteris su šluota. Tai fotografuojat, klausia. Aha, sakau. Visi dabar fotografuoja, o varpai skamba, paukščiukai čiulba – niekam neįdomu…
Tėvelis
– Geriau nebekalbėkim apie politiką, mes be politikos taip gražiai sugyvenam, – nuleidžia garą Žana. – Kam mum ta politika. Bet žinok, kad mano tėvelis lig pačio Berlyno nuėjo, rankos mūšiuose neteko. Kiek visko patyrė, – piktai raudonu lūpdažiu brūkšteli per lūpas Žana.
Bukinistės istorijos (2)
Sapnai ir tikrovė
Išeinate iš kažkurio pavasarinio šeimos susibūrimo, kaip būdavo įprasta, į Nemuno krantą. Jisai sraunus teka, mes sotūs ir laimingi einame neskubėdami, šnekučiuodamiesi nieko neįpareigojančiomis temomis – pašnekesiai apie nieką. Mūsų draugija išsiskirsto mažomis grupelėmis: plepančios moterys tolsta ir pradingsta tamsuojančiame miškelyje, atsiliekantis vyriškis su nenuorama vaikeliu lieka kažkur už tavęs. Stengiesi išlaikyti ryšį tarp jų, šnekučiuojiesi su sutiktomis žygeivių…
Rygos eskizai: Maskvos priemiestis
Čia vietiniai yra kuo įvairiausi – plautais ir neplautais plaukais, visai be plaukų, su treningais (ir kartais tik su treningais), panelės su aukštakulniais, pagyvenusios moterys su šunimis. Dažniausia ganėtinai uždari, bet kartais labai šnekūs; kartą pamačiau praeinančią moterį su didžiuliu šunimi.
Užrašai ant servetėlės suskilinėjusioms lūpoms šluostyti
Pasaulio antinksčiai išskiria adrenaliną, aš žiūriu, kaip prisiimi jį lyg savą, nes kitaip nemoki ir nemokyta. Pastebiu, kad kai pavargsti ir išalksti, mes tampam panašios – vienodi nuogi užaugę vaikai su plaukuose įsivėlusiais pušų spygliais ir keliom neištirpstančiom snaigėm, glostantys savo pašiurpusią odą, prašantys jos netyčia neįskilti; mūsų gyvybės indas turi savybę greitai ištuštėti vos tik truputį prarėžus plonytį…
Vienatvė
Įvirto vidun uždususi, nuo bėgimo parausvėjusiais skruostais ir greitakalbe išpyškino: „Ar turite Valdo Papievio „Odilę, arba Oro uostų vienatvę“?“ – „Ką tokį?“ – linktelėdamas į priekį, pakėlė antakius pardavėjas. Kampe stovinčio pianino klavišais dvi paauglės bandė išgauti melodiją, tad moteris pakėlė balsą: „Papievio „Odilę“! Ką tik įkėlėt į puslapį!..“
