LiteratūraŠis bei tas
Kaip rasti pamestus daiktus
Ieškant pamesto daikto pirmiausiai reikėtų nusiraminti, atsipalaiduoti ir pamiršti visus kitus pašalinius reikalus. Tada ant popieriaus lapelio užrašyti tris bet kokius skaičius, tą akimirką šovusius į galvą…
Meilės kalba
Sekmadieniais Belgijoje neveikia jokie prekybos centrai. Jie ir šiokiom dienom po 8 vakaro nedirba. Ir dėkui Dievui. Taip išsilaiko gausybė nedidukių iki išnaktų dirbančių parduotuvėlių. Išliko ir neformalus, šiltas ir paprastas pirkėjo ir pardavėjo bendravimas, kurį kaip juodoji skylė praryja kasos aparato pypsėjimas dideliame prekybos centre. Priklauso ta parduotuvėlė ir dar kelios vienam išeiviui iš Maroko. Joje dirba jauni,…
Nesakykite, kaip mums gyventi, tai mes nesakysim, kur jums eiti
Noris tikėti, yra kažkur tie patys teisingiausi, paskutiniai ir nebeužginčijami žodžiai, bet jų nieks nei matęs, nei girdėjęs ir dėl to filosofai yra liūdni, klerui už prekystalių gerai sekas matematika, o poetai palaipsniui virsta prozininkais. Išsiblaškiusioms sieloms visa tai, ne kitaip. Galbūt kartais, bet labai retai, pasiseka prisėlint ir žvilgtert į grožį, kuris nei moralus, nei teisingas, bet ir…
Leidyklos-spaustuvės linksmybės
Koridoriuje
Senis atrado klausytoją, jam lygiavertį pašnekovą. Mačiau, jis neketino niekur trauktis. Sutrikau, nusukau žvilgsnį, apsimečiau nepastebėjęs, pasimuisčiau, susirūpinęs patikrinau registracijos taloną, kabineto numerį, atidžiai pažiūrėjau į laikrodį, dariau viską, kad tik atrodyčiau labai užsiėmęs.
Plekšt
Daug kas Palangoje keičiasi, bet tik ne bobų pliažas. Tas tai stabilus kaip bordiūras. Patinka jis man su visom savo bobom (BOBOM ir ne kitaip, tad, paprašyčiau, jokių čik čirik), jų plepalais ir trauzų turgumi. Bet prie vieno dalyko per tiek metų niekaip nepriprantu – nu, bet kodėl jos save ten taip plekšena? Plekšt plekšt plekšt! – aidu atskrieja,…
Pajūrio splinas
Santykyje su jūra mėgsti atstumą – vanduo nėra tavo stichija, gelmė pavojinga, net į ją žiūrint. Ir įnoringa – šįkart apsiskleidusi lietingų debesų sunkiu, kai visa Lietuva leipsta nuo kaitros. Priimi jos žaidimo taisykles – savaitę rezignuoti apimtai mieguistos ir šiltos pajūrio melancholijos, panašiai kaip Thomo Manno „Užburto kalno“ herojai, smulkmeniškai įsijautę į savo pojūčius nuo vienų pietų iki kitų,…
Verčiamų puslapių šlamėjimas
Tarkim, jūs atsivertėte šitą knygą. Bet į langą įspindo pirmieji tekančios saulės spinduliai… Tarkim, perskaitėte pirmąjį sakinį – jis jus pažadino kaip telefono skambutis B. Radzevičiaus romano „Priešaušrio vieškeliai“ pradžioje. Bet iš tikrųjų suskambo jūsų telefonas, ir jums paskambino iš gana ilgos emigracijos grįžęs draugas… Tarkim, jūs pats irgi rašote, ir leidykloje laukia savo eilės jūsų pirmoji knyga. Bet šiandien…
Muzikinis zoologijos sodas
Tariama, kad tūba orangutangu gimė. Pati priešistorės nepamena, nepamena, kieno buvo pradėta ir kieno įsčiose išnešiota. Tad su ja niekas nešoka, mat kojas mindanti, nepaslanki, nerangi ir gremėzdiška. Jos atodūsiai nemalonūs, kai meilingus žodžius iš savos širdies ištraukusi ausin partneriui kužda. Mat žodžiai neskambūs, ne ta intonacija išsakyti. O tūba kitaip mąsto – kad nėra žvirblis, kuris be reikalo čirškautų,…
Lašiša
„A kiek ta dešra galioja, panele? Sena aš, chi chi, jau visai man… A ta kulšis? A varškė, nujezusmarijakaipniekonematau…“ – vis prasilenkiant ankštoje „Maximytėje“, klausinėja maža bobulytė, lazda baksnodama man koją. Galiausiai susitinkame žuvies skyriuje ir abiejų rankos grobuoniškai tiesiasi lašišos link. „Iki du tūkstančiai septynioliktų birželio dvim pirmos!“ – informuoju jau net neklausiama. „Jūs labai gera ir labai…
