LiteratūraŠis bei tas
Švilpynės
Nebemodernizmo herojus
Šių dienų herojus, koks jis yra? Ar mes jį pažįstame savo kasdienybėje, ar sakome „labas“ sutikę
laiptinėje, ar „laikinam“ socialinio tinklo paskyroje? Ar yra iš viso dar tų herojų? Pagaliau ar herojus, kaip ir anksčiau, turi žūti arba žudyti? Nors taip herojų suvokė vienas Svetlanos Aleksijevič „respondentas-pasakotojas“ „Laike iš antrų rankų“.
Staravieras
Buvau tik neseniai įstojęs į Vilniaus pedagoginį institutą. Pirmame kurse vienas nusprendžiau nusibelsti į Leningradą. Vienai dienai, be nakvynės. Nors tiek niekingai trumpai, bet net po šitiek metų ir dabar drįstu girtis, kad miesto dvasią, jo žmones visgi pajutau. Ir dabar atvykęs į Sankt Peterburgą gerai jaučiuosi.
Nepakeliama būties lengvybė. Antras dublis
Aštuonioliktų savo metų vasarą galvą užkimšau lietuvių kalbos konspektais. O kai prieš brandos egzaminą bandžiau į ją sugrūsti paskutinius „Anykščių šilelio“ likučius – Kokia graži mūsų tėvynė! Kokie šaunūs gimtinės miškai! – pajutau keistą norą ką nors aprėkti. Iš esmės tai nebuvo šilelio kaltė – juk miškai tikrai šaunūs. Tai buvo kažkas paslėpta šiek tiek giliau ir užstrigę manyje…
Kirpimų rūšys
Vilniuje pastebėjau keistų kirpimų paslaugų. Einant Kauno gatve virš galvos sužibo, sumirksėjo įspėjantis, keistas, kartu kviečiantis skaitmeninis užrašas. Pajutau, kaip nuskenuoja nematomais lazeriais galvą, įvertina plaukų ilgį, parenka žirklių aštrumą, antrankių, diržų dydį, tuo laiku spėja kelios reklaminės eilutės praslinkti siūlydamos moteriško ar vyriško kirpimo paslaugas. Svarstau, ką pasirinkti – vyrišką ar moterišką, vėlgi moterišką ar vyrišką kirpimą, apkirpimą.…
Garbės ir negarbės žodis
Priesaika neįmanoma be bendruomenės, kuri saistoma kokių nors taisyklių. Garbingas žmogus sutinka jas vykdyti ir viešai apie tai pareiškia. Tiesa, esama ir slaptų priesaikų, tačiau pačiam sau duota priesaika yra veikiau pasižadėjimas, t. y. silpnesnė jos versija. Dar yra pažadai, sutartys, susitarimai ir tiesiog duotas žodis.
Pakibęs kampas
Mėnesį kitą išlėk iš sostinės – jau ir nutinka keistenybių. Einu ir netikiu: kažkoks atsibastęs mandruolis dygte išdygo ir plačiai išsikėtojo „Lietuvos“ kino teatro vietoje… Pasivadinęs moderniu MO, iki pat šaligatvio uždengė popiečio saulėtą dangų. Smailus, persmelkiąs aštrumu jo kampas arčiau priėjusius smalsuolius atstumiantis, priverčiantis aplenkti nepažintą, prie šaligatvio praeivius prispaudusį statinį. Grėsmingai pakibęs stilius. Pavojingai plaukiantis tarp žemės…
„Paskutinio skambučio“ tautosaka (perdavimo grandinė: liaudis–Kęstutis Bredelis–Jurga Katkuvienė)
Švietimo ministerijoje gyveno dvi pelės. Gyveno sunkiai: visi kiti ministerijos gyvūnai mindė joms uodegas, griovė urvelius, spendė spąstus ir taip toliau. Galiausiai neapsikentusios pelės nuėjo patarimo pas ministrą Apuoką. Apuokas išklausė jų ir sako: jūs turite virsti drambliais, tada niekas jums ant uodegų nelaipios, visos jūsų problemos išsispręs. Patenkintos pelės eina atgal, tik staiga – stop; o kaip pasiversti…
Svajonių sostinė
Svajonių miestas nėra Panevėžys ar Las Vegasas, jis neįsikūręs pakraštyje kaip Ignalina ar Malibu. Tame mieste žmonės neranda kavos, cukraus ir cigarečių. Miestas yra prie jūros, tačiau nesivadina Jūrmala. Ten naktis yra trumpesnė už dieną, kai gyventojai to užsimano. Elektros sąskaitos apmokamos pasitelkus žaibų fenomeną. Niekas negauna baudų už vairavimą be rankų, nes rankų nereikia. Mieste nėra pensininkų. Mieste…
Godo
Kad patalpa be langų, pastebėdavai ne iš karto, bet kad kažkas ne taip, pajusdavai per kelias sekundes, todėl pirmas impulsas būdavo – bėgti. Tą, beje, ir padarė G., atslinkęs į renginį pavėlavęs, kaip visad – kažkaip keistai pasieniais, kad nereikėtų su niekuo sveikintis ir kalbėti. Išbuvo jame lygiai penkiolika minučių – autistiškas, visokiausių traumų pažeistas, XX amžiuje gimęs human…
