LiteratūraRašytojai

Giedantys daiktai

REGINA JASUKAITIENĖ Taip apie daiktus yra parašęs šv. Pranciškus „Saulės giesmėje“. Daugeliui šis šventasis asocijuojasi su meile viskam, kas gyva; tai ir gyvūnų globėjas, ant kurio rankų tupia paukščiai, o plėšrūs žvėrys glaustosi prie kojų, tai šventasis, tėvo skirtą dalią išdalinęs elgetoms. Tačiau gal nedaugelis žino, kad jis globojo ir poetus, meno žmones. Ir pats buvo poetas, mokėdavęs prakalbinti daiktus.

Kodėl Nabokovas nemėgo Manno?

MICHAŁ SCZYMAŃSKI I. Vladimiras Nabokovas su jam būdingu įžvalgaus inteligentiškumo ir išdidžios paniekos mišiniu priskirdavo Thomą Manną prie „išpūstų didybių“, esančių šalia „kičo“, „niekalo“, „meninės nesėkmės“ gamintojų: Balzaco, Stendhalio, Faulknerio, Pasternako, Orwello ar ant amžino pasmerkimo ribos balansuojančio Dostojevskio („Nusikaltimo ir bausmės“ – „etiniu ir estetiniu požiūriu nevykusio romano“

Oscaro Wilde’o klausimynas

Šiek tiek sutrumpinta anketa, 1877 metais užpildyta Oksfordo universiteto studento Oscaro Wilde’o. Tą pačią anketą užpildys ir mūsų poetai bei rašytojai. Šįkart – Agnės Žagrakalytės, Saros Poisson ir Neringos Abrutytės anketos.

„Iš šito krašto gal jau neišeisiu…“

JONAS STALIULIONIS Kitą dieną (sausio tryliktąją) po poeto Stasio Stacevičiaus laidotuvių Merkinėje sėdėjau apsnigtame sodo namelyje Barčiuose ir kūrenau krosnį. Prakurom iš popierių krūvos išsitraukiau seną „Literatūros ir meno“ laikraštį, plėšiau ir kursčiau ugnį.

Šamano virtualioji sodyba pagal antigravitacijos dėsnius

RAMŪNAS LIUTKEVIČIUS tą vakarą virš kosmonautų gatvės patekės šamanas ir nusileisti nemokės (net jeigu panorėtų) Mantas Gimžauskas, „Kosmonautų gatvė“

Sigitui Gedai – 70

Pas­ku­ti­nis Si­gi­to Ge­dos die­no­raš­čio įra­šas „Šiau­rės At­ėnuo­se“ pa­si­ro­dė 2012 m. sau­sio 20 d. nu­me­ry­je. „Kie­no teks­tas bus ki­to „Šiau­rės At­ėnų“ nu­me­rio 5 pus­la­py?“ – sa­vo tin­kla­raš­ty­je tuo­met klau­sė Vir­gi­ni­jus Ga­si­liū­nas. Skai­ty­to­jai ne­ga­lė­jo ne­pa­ste­bė­ti nuo­la­ti­nę vie­tą 5 pus­la­py­je su­ra­du­sių Ge­dos die­no­raš­čių

Keturi Sigito Gedos laiškai

Su Si­gi­tu Ge­da stu­di­jų lai­kais bu­vo­me di­de­li drau­gai (drau­gys­tė, aiš­ku, tę­sė­si ir pas­kiau). 1965 me­tais, bai­gęs uni­ver­si­te­tą, rug­sė­jo mė­ne­sį pra­dė­jau mo­ky­to­jau­ti (pa­gal pa­sky­ri­mą) Anykš­čių ra­jo­no Ku­ni­giš­kių aš­tuon­me­tė­je mo­kyk­lo­je. Lap­kri­čio mė­ne­sį bu­vau me­tams pa­im­tas į ka­riuo­me­nę. Per tą lai­ką su Si­gi­tu su­si­ra­ši­nė­jo­me. Čia at­rin­kau ke­tu­ris iš tu­ri­mų jo laiš­kų.

Ne­ko­rek­tiš­kas Si­gi­tas Ge­da: „Fres­kų“ pa­raš­tė­je

RI­MAN­TAS KMI­TA Kar­tais at­ro­do, kad mū­sų vi­suo­me­nė­je vy­rau­ja toks ero­ti­kos su­pra­ti­mas: pra­džio­je bu­vo rū­tų vai­ni­kė­liai ir žir­ge­liai, tru­ba­dū­rų dai­nos ir ri­te­rių ko­vos už šir­dies da­mą, ro­man­tiš­ki dū­sa­vi­mai mė­ne­sie­no­je, o pas­kui at­si­ra­do vi­dia­kai, per ku­riuos ne­la­ba­sis ėmė leis­ti vi­so­kias por­nog­ra­fi­jas ir su­ga­di­no žmo­gų.

Dzūkų pėdos

VLADAS MOTIEJŪNAS Pateikiu spaudai eiliuotas pabiras, ra­šy­tas prieš 48 me­tus. Yra net konkreti pa­ra­šy­mo data – 1964 m. rug­sė­jo 28 d. Pri­si­mi­niau jas artėjant Sigito Gedos 70-me­čiui. Tai pa­ro­dijos-sekimai, nelengvai įvar­di­jamas žan­ras. Pažinojau Sigitą dar gim­na­zistą, abu bu­vom Laz­di­jų rajono literatų bū­relio nariai.

Li­te­ra­tū­ros sky­riaus re­dak­to­rius

JŪ­RA­TĖ VI­SOC­KAI­TĖ Dir­bom su Si­gi­tu „Šiau­rės At­ėnų“ re­dak­ci­jo­je dau­giau nei de­šimt me­tų. At­ei­da­vo į dar­bą (Py­li­mo, Mai­ro­nio, Šv. Ig­no­to, Mė­si­nių gat­vė­se) pa­pras­tai kiek­vie­ną pir­ma­die­nį, kad per­skai­ty­tų kas sa­vai­tę spaus­di­na­mo sa­vo le­gen­di­nio die­no­raš­čio ko­rek­tū­rą.