VI­TA­LI­JA SLUŠ­NY­TĖ Mels­vos sie­nos ir ty­la. Tik ret­kar­čiais vie­nur ar ki­tur su­skam­ba šai­žus skam­bu­tis. „Vi­sai kaip ge­le­žin­ke­lio sto­ty­je“, – nu­si­ste­biu. Iš­syk po jo pa­si­girs­ta sku­būs slau­gių žings­niai gar­so link. Grei­čiau­siai lai­kas keis­ti la­še­li­nė­je esan­čius vais­tus. Vi­ta­mi­nai, an­ti­bio­ti­kai ar tie­siog skys­čiai

AG­NĖ ALI­JAUS­KAI­TĖ X: Būk ge­ras, su­rask ma­no aki­nius. Y: Ta­vo aki­nius? Ne­ga­liu. X: Ko­dėl? Y: To­dėl, kad ne­pa­jė­giu at­si­sto­ti. Man žvė­riš­kai ge­lia de­ši­ni­ą­ją pė­dą. X: No­rė­jai pa­sa­ky­ti – są­na­rį? Y: Ne, pė­dą. Į ją su­smi­go daug šu­kių.

EG­LĖ ŠVED­KAUS­KAI­TĖ Su­ti­kau jį nak­tį ne­to­li Ka­ted­ros. Jis ėjo grei­tai, su­si­ki­šęs ran­kas į ki­še­nes, su­si­gū­žęs ir trūk­čio­da­mas pe­čiais. Įdo­mus man pa­si­ro­dė iš pir­mo žvilgs­nio, to­dėl ty­liai bė­gau pas­kui jį. Marš­ru­to su­pras­ti ne­ga­lė­jau – jis ėjo ra­tais, įlįs­da­vo į kiek­vie­ną skers­gat­vį, bet nie­kur ne­su­sto­jo. Tu­rė­jo pa­jus­ti, kad se­ku, bet ne, tik ėjo, ėjo, ėjo.

LINA GIRSKYTĖ Krykštaudamas varteisi lovelėje, o žvitrios akutės vis lakstė pirmyn–atgal. Pirmyn–atgal lingavo lopšys, meistriškai tavo tėčio padirbtas. Norėjau pataisyti užkritusius ant veido plaukus, bet tu tik pasimuistei, ranka pamosikavai man prieš nosį ir neleidai. Jau tada supratau, kad esi ypatingas.

MIGLĖ DRANSEIKAITĖ Dvidešimto amžiaus pradžioje centrinį Vilnių dažnai gausiai apspjaudydavo sušalusi ir įpykusi Neris, dabar gi prisitaikiusi prie paplitusio gyvenimo būdo ji tiesiog ramiai teka savo vaga, kažko amžinai surūgusi, rodanti aštrius ižo dantis

VILTĖ BRAŽIŪNAITĖ Kartą, beveik prieš mums ateinant, buvo pastatyti namai – trys punktyrinės linijos, dviejų žemių dygsniai, viena tikroji – pervartų pusėje, viena antroji Vilnius–Baltarusija.