MARIJA PAŠKEVIČIŪTĖ Senutės sėdėjo klauptuose it paklusnios mokinukės. Jų žili plaukai krito ant pečių garbanomis arba buvo susukti į tvirtus kuodus. Vis paseilindamos sukietėjusias pirštų pagalvėles, jos vartė maldaknygių puslapius, murmėdamos, šnabždėdamos, protarpiais atsidusdamos.

MIG­LĖ SUR­VI­LAI­TĖ Štai da­bar jūs per­skai­ty­si­te tik­rais fak­tais pa­rem­tą is­to­ri­ją ir su­pra­si­te, kaip kon­teks­tas vei­kia kū­ri­nį, o gal net ne kū­ri­nį. Ne­su­pran­ta­te, apie ką kal­bu? Tad pra­dė­ki­me nuo pra­džių.

AIS­TĖ PIL­KAUS­KAI­TĖ

MILDA JURKEVIČIŪTĖ Ati­de­du sa­ve į ne­bū­tį, kad ga­lė­čiau bū­ti tik­ra sa­vo žo­džiu. Pa­ti­kė­si­te ar ne­pa­ti­kė­si­te, bet kar­tais ne­rei­kia bū­ti gra­žiam tarp rai­džių, kad ga­lė­tum di­džiuo­tis sa­vo drą­sa šluo­ti pra­ga­ro skers­gat­vius.

MA­RIUS PO­VI­LAS ELI­JAS MAR­TY­NEN­KO Pa­me­ni, kai kie­me vi­si var­žė­mės, kas gra­žiau apie ta­ve pa­sa­kys. Tą­kart lai­mė­jau pa­sa­kęs, kad gra­ži tu kaip sau­lė. Ži­nai, ne pats tai su­gal­vo­jau. At­si­me­nu, te­ta la­bai mėg­da­vo vie­ną dai­ną, ku­rio­je tie žo­džiai bu­vo skir­ti tė­vy­nei.

SKIR­MAN­TAS KNIE­ŽA Aš ne­tu­riu var­do, tur­būt ir Tu jo ne­tu­ri, nes štai aš į Ta­ve krei­piuo­si abst­rak­čiai, var­to­da­mas ne­aiš­kią for­mą, mo­kyk­lų ko­ri­do­rių la­bi­rin­tuo­se va­di­na­mą as­me­niu, bet ne as­me­ny­be, tuš­čiu žo­džiu, skir­tu su­pap­ras­tin­ti ir su­pras­ti pa­sau­lį, bet ne žo­džiu, at­spin­din­čiu Ta­vo iš­skir­ti­nu­mą.

GRE­TĖ SI­LIŪ­NAI­TĖ Jei­gu ir ta­vo mo­čiu­tė gie­da baž­ny­čios cho­re ir dar yra ga­nė­ti­nai gu­vi iš­ly­dė­ti ana­pu­sy­bėn tuos, ku­rie kaž­ka­da vir­tu­vė­je mū­ri­jo kros­nį, ar­ba tuos, ku­rie tą kros­nį pra­va­ly­da­vo, kol ji dar bu­vo nau­do­ja­ma