LiteratūraPradedantieji
Tekstas apie intuiciją
Intuityvus pajautimas yra beformis. Jis kaip rūkas delne – neįmanomas. Jį pagavus norisi prikalti prie paradinės sienos ir pastatyti akylus sargus šalia. Jo regėjimas ne visuomet yra dažnas, todėl jį privalu įsteigti. Aš jam lenkiausi ir jį klusniai vykdžiau. Nes bijojau, jog vien tik girdima nuojauta nutils. Baiminausi, kad šis balsas vieną dieną bus galutinai užgožtas išorinio triukšmo.
Belaisvis menininkas
Yra posakis: „Užrakink menininką narve, neduok jam valgyti, neleisk miegoti ir jis sukurs savo geriausius gyvenimo darbus“, tačiau tai gali tikti nebent save aukojantiems grandžo atlikėjams. Vargu ar gyvendamas nuolatinėje priespaudoje menininkas sužibėtų. Kaip tik – nenuilstamai menininko sielai gyvybiškai būtina laisvė, kad galėtų pasiekti kūrybiškumo padanges. Deja, dažnai būdami pavaldūs vien savo vaizduotei, kūrėjai gali likti daugelio nesuprasti…
Kai laikas netelpa savyje
Dažnai sakoma, kad Marcelis Proustas – „vieno kūrinio“ autorius. Jo pavardė neįsivaizduojama be prierašo „Prarasto laiko beieškant“, žyminčio garsųjį romanų ciklą. Neatsitiktinai ir jo kūryba tapatinama su ypač jautria laiko ir meno refleksija; Proustas neretai lyginamas su Edmundu Husserliu ar Sigmundu Freudu. Bet jam kaip rašytojui sunku rasti analogų – ne dėl jo gvildenamų temų, o dėl unikalios romanams būdingos…
Ji sukasi ir sukasi
Ji sukasi ir sukasi, vaizdas akyse liejasi į akvareles, ir drobėje iš miško telieka šimtai realybę tirpdančių atspalvių. Vėjas velia plaukus, iš jų formuojasi pilkšvos medžių šakos, jos tįsta, ilgėja, krauna pumpurus, jie ima skleistis. Sijonas plaikstosi į šalis, plečiasi ir virsta pieva. Dangus pranyksta lapų sūkuriuose. – Vėjo beldimas į stogą ir nerami lietaus nuojauta pažadina moterį. Atmerkusi…
Rožės
Kartais gyvenime nutinka tokių dalykų, kurie kam nors papasakojus atrodytų juokingi, keisti, visiškai nereikšmingi, bet po tokių nutikimų viskas kažkodėl nebebūna taip, kaip buvę. Kai gyveni, praėjus konkrečiai akimirkai kiekviena diena atrodo visai paprasta, eilinė… Bet būtent tas momentas yra magiškas. Be to, kai po penkiasdešimties metų ištrauki tą dieną iš atminties, ji pasirodo tokia vertinga. Ir tu jau visai…
Bloga istorija
AKVILĖ KARBAUSKAITĖ Jai labai nepatikdavo sirgti. Bet ji reguliariai susirgdavo – ne kas porą metų, ne išsimaudžiusi jūroje sausio mėnesį ir pasigavusi kokį inkstų geldelių nuliūdimą lyg sveikuolis. Už jos susirgimų niekuomet neslypėdavo geros istorijos, visuomet kas nors trivialaus
Naujadaiktis
EDITA PUSKUNIGYTĖ
Palikimas
INDRĖ ČESNAUSKAITĖ Anika, vakarais užtraukdama užuolaidas, kartkartėmis visai netyčia palikdavo tarpelį tarp jų, ir giedrą ar vos vos debesuotą rytą, jei tąkart miegodavo kairėje lovos pusėje, ją iš sapnų ištraukdavo spindulys, įkyriai degindamas dar sukibusius vokus. Bet ir apsiniaukusį rytą ji žinojo – saulė atsisukusi į josios langą.
Nusivylimų maratonas
DOMINYKAS KERŠULIS Būna dienų, kurios tiesiog parodo visą gyvenimo tuštybę. Tokioms dienoms sukurti nebūtina pasilaidoti filosofų raštuose prastai apšviestame bibliotekos kampe.
Šilti pavasariai
EDGARAS SINKEVIČIUS Tuo laiku buvo šilti pavasariai. Pamenu, kaip skuosdavome nuo mokyklos slegiami sunkių kuprinių, pilnų literatūros ir gamtos mokslo vadovėlių. Pasiekę upę, virsdavome į žolę giliai dūsaudami, ir mūsų alsavimas peraugdavo į griausmingą juoką
