LiteratūraProza
Užuolaida
Kasdien po mokyklos užsukdavo į dirbtuvę pas Germaną: kartais ruošdavo ten pamokas, kartais skaitydavo, retsykiais gurkšnodavo karštą vyną, sušildydavusį niūriais žiemos vakarais, būdavo, blevyzgodavo šį bei tą, aišku, niekada neišduodama tikrosios priežasties, kodėl namo nesiskubina.
昌樹
Kaip galiu smerkti tą, kuris narsiai kovėsi už savo tėvynės garbę, nors tėvynė ne kartą savo garbę pamiršo – siuntė žudyti dėl garbėtroškos ir turtų. Prieš tėvynę tu niekuo nenusidėjai. Tik ji prieš tave. Prieš dievus? Dievai seniai nuo žmonių nusigręžė.
Orchidėja
Miegojo neramiai, nuo išgerto vyno galva buvo sunki, troškino. Jai rodėsi, kad iš kambario kampo, kur stovėjo orchidėja, ją kažkas stebi. Pagaliau užmigusi sapnavo, kad palinkusi prie senosios kaimynės karsto mato jai ant akių uždėtus du baltus orchidėjos žiedus. „Niekaip nenorėjo užsimerkti“, – šalia karsto rypavo giminaitė. Gretai pažvelgus į senutę dar kartą, ši stebeilijo į ją tuščiomis akiduobėmis – žiedams pakilus tarsi didžiuliams sunkiems vokams.
Elektros energija
Tai įvyko švintant. Kūdikis inkubatoriuje nustojo kvėpavęs. Įsitikinęs, kad žmona miega, Gofmanas atsargiai priėjo prie mažylio, palietė jo stingstančius kumštelius ir paėmė ant rankų. Tada nunešė į elektrinį krėslą ir saugiai pritvirtino dirželiais.
Šventoji giraitė
Mokslo šventovė nustojo būti šventove, ji tapo kovos už būvį lauku ir medžioklės draustiniu. Mokslą užvaldė vertelgos, kurie iš visa ko stengėsi išspausti pinigą. Visi jie susireikšmino iki dangaus aukštybių ir savo menkumą pavertė tiesos ir prasmės atskaitos tašku.
Kviestinė vakarienė
Jie pakvietė mane į svečius. Turėjau pasiekti senamiestį ir atsidurti Šiaulių gatvėje 19.30. Iš namų išėjau be skėčio ir jau Vilniaus gatvėje mane užklupo lietus. „Vargas tau, Jeruzale“, – keiktelėjau sau, bet lietui tai nepadarė jokio įspūdžio. Iš pradžių lašnojo, paskui palaipsniui įsilijo.
Kaip merdėja senelio kambariai
Atvažiavau į N. miestelį susitikti su bemaž šimtamečiu senoliu ir užrašyti jo gyvenimo istorijos. Vieta, kurioje jis gyveno, mane apstulbino, aš tiesiog netekau amo. Tai, ko senukas mane išmokė per šią trumpą kelionę, – kad negali pasikliauti laiko liečiamais daiktais, menamu pastovumu, kurį turėtų liudyti ant sienų kabantys daug metų menantys seni rakandai. O jie kaip augalai gali greitai…
Kad jį kur šunys
Rytą išėjo ir neparėjo. Jau vakaras. Jei neparėjo, nuėjo kažkur. Kad jį kur šunys. Šuo purto galvą – ne, ne ten. Abu eina ieškoti kur kojos veda. Kojos veda į kavinę. Kavinėje jo nėra. Nėra ir Angelės. Įtarimas veda pas Angelę. Angelė ne viena. Pas ją visai svetimas vyras. Kad jį kur šunys. Šuo veda moterį ten, kur šunys.…
Planas B
Šį kartą turėjai Planą ir atkeliavai čia su demonais.
Kaimas, kaip visada, pasitiko šimtais neįprastybių, ir nors ne visos jos buvo malonios, jau žinojai, kad po kelių dienų apsiprasi ir irzulio nebekels beveik niekas…
Pramanas
Jame nėra nieko. Gali mesti akmenuką – nebarkštelės. Tai tik tuščia forma be dugno. Pramanas. Nei kvėpuoja, nei valgo, nei geria. Jei atsistojęs rankas pakels, ant jų pečiai ir galva liks su veidu, su akimis. Tikriausias galvarankis, o kojos eis kur kuri nori, nors jos norų neturi, o ir kur eis be galvos, be akių? Pramanas.
