LiteratūraProza
Romeo
Knygius
Pro langą nebuvo įmanoma žiūrėti, nes traukinys lėkė taip greitai, kad akys nespėjo fiksuoti vaizdų: vis kitas ir kitas, ir kitas – chameleono besikeičianti spalva, kartais žalsva, pilkšva, plykstelėjęs neonas, tolumoje šmėkštelėjęs melsvas dangoraižių kaladėlių rinkinys. Tik tada, kai po kojomis kažkas dejuodamas cyptelėdavo ir ritmingai trinksintys bėgiai pamažu nutildavo, išryškėdavo megapolio stotis su peronais, vaizdas tarsi ekrane sustingdavo,…
Trumpa visų mūsų istorija
Mama lėtai praveria rūsio duris ir ranka moja man sekti paskui ją. Stačiais laipteliais imame leistis žemyn, o kai žengiu žingsnį nuo paskutinio laiptelio, staiga prieš akis nukrenta vandens krioklį primenanti užuolaida ir ją pranėręs netikėtai, kaip paprastai nutinka sapne, patenku į niekada nematytą erdvę.
Balandis, kuris turėjo vardą
Raudonasis albumas
Vienu metu ji buvo tiek žvakių dagčius prie karsto pakerpanti mergaitė su juodais organzos kaspinais kasose, tiek trumpaplaukė slaugė, įsiamžinusi prie lovoje į šmėklą virtusio negyvėlio. Močiutė buvo ir ta aukštaūgė, nuotraukoje žvelgianti į vaistinėje pašarvoto sušaudyto vyriškio kaktą, aprištą medžiagos skiaute, ir toji elegantiška dama su aukštakulniais, sėdinti viename iš krėslų šalia skrybėlėtos velionės…
Tai tik poezija arba ate ate
Taigi ties keturiasdešimtmečiu ji nusprendė pradėti rašyti poeziją. Nes atsibodo jogos pamokos (buvo įsitikinusi, kad instruktorius ją kabina), nes atsibodo kulinarijos pamokos (buvo įsitikinusi, kad ir šefė ją kabina) ir – galiausiai – atsibodo vyras, kuris ties sava vidurio amžiaus krize sugalvojo įsitaisyti internetinę kažkokio-tipo-draugę. Ir čia, mąstė Jolanta, gali išgelbėti tik poezija. Internete…
Sandra
Sandra jau nebepamena, kada ir koks buvo pirmasis mažytis pūkuotas kamuoliukas delnuose, atiduotas jai globoti. Tas spurdantis besąlygiškos meilės objektas. Ji tik prisimena, kad šunų prie būdos bijojo – net ir nelodami, rodos, net džiaugdamiesi ja, šie šokinėdavo lyg išprotėję, griebdavo už pirštų, dvokiančiais liežuviais taikydavosi lyžtelėti veidą. Bet Sandrai būdavo gaila jų, bėginėjančių puslankiu per grandinės ilgį išminta…
Oazė
Kaukšt kaukšt kaukšt – kaukšėjo į šaligatvį jos aukštakulniai plonos odos aulinukai, retkarčiais susmegdami į smėlį tarp išimtų plytelių, mat šaligatvį remontavo. Iš įpročio papurtė rankinuką – patikrino, ar žlega raktai, nes artėjo prie namų. Juk galėjo raktus kur nukišti ar ne vietoje padėti, kai maitindama dvejų metų mažylį davė jam barškinant pasižaisti, kad klusniau valgytų. Zigmukas šiandien ją…
Sergančio pastato sindromas
Dabar, kai viską iš naujo atsimenu, atrodo, kad tai buvo iš esmės pernelyg pavojingas kambarys augančiam smalsumui, kurio tėvai sienoje niekada nebūtų galėję pažymėti pieštuku taip, kaip žymėdavo mudviejų ūgius, mums su Edžiu kaskart klusniai išsitiesus prie durų staktos. Šiandien jau žinau, jog tuo metu visi gyveno panašiai, todėl neabejoju, kad daugumos ši istorija nesukrės.
Prie viešojo kelio
Scenoje spengianti tyla. Visi laukia, kol pasirodys Marcelijus. Marija sugalvojo statyti spektaklį pagal Marcelijaus Martinaičio „Pilkapį“. Jis vadinasi „Prie viešojo kelio“. Jau po septynių penkiolika, o Marcelijaus vis nėra. Reikalingas jo leidimas, palaiminimas. Prie scenos tarp kolonų padengtas stalas su sausainiais ir arbata – aktoriams vietos iš šonų, o Marcelijui – galustalėje.
