LiteratūraProza

LINA SIMUTYTĖ

Jaunystė

  Kaip ir kasmet artėjant spaliui, po kelias savaites besitęsusios vasaros palydų šventės dėdė išsiblaivė, į supirktuvę išnešė priduoti tuščių butelių, suskaičiavo likusius pinigus ir, suvokęs, kad tiek nepakaks ne tik iki mėnesio, bet ir iki savaitės galo, svirduliuodamas nusileido iš trečio aukšto, o tada paspaudė mūsų durų skambutį. Palėpė, kurioje jiedu su Nikita gyveno, rudens pradžioje virsdavo ištrypta šokių…

ILONA KOZIK

Lūpų putlintoja

Kaip batsiuvys neturi batų, taip lūpų putlintoja neturėjo putlių lūpų. Tačiau nė kiek dėl to nesijaudino. Ji labiau matė kitus, ne save.
Siauralūpė gyveno ir dirbo nedideliame miestelyje. Čia ji gimė ir užaugo, čia jai buvo gera ir iš čia, kitaip nei jos į šiltus kraštus emigravusi kolegė, niekur niekada neketino išvykti.
VYGANDAS RAČKAITIS

Sengirės parabolės

Rudenėja. Voratinklių šilkuose supasi pirmieji pradėję gelsti ir kristi beržų lapai. Įsaulyje, atšlaimo žolėje susirangęs it begalybės ženklas miega žaltys. Durpžemio spalvos, kone pusantro metro ilgio. Miega jis budriai. Išgirdęs mano žingsnius sunerimo, nusmelkė mane savo juodų nemirksinčių akių žvilgsniu ir nuvinguriavo slėptis po malkų rietuve daržinės pasienyje.

PAULA URBONAITĖ

Žinoma, mes laimingi, ypač

…kai tu paskambini į duris ir aš tave įleidžiu. Nelaukiau tavęs, tai akivaizdu, bet tu nieko nesakai. Mūsų santuoka sėkminga. Kad ji tokia bus – galima įtarti nuo tada, kai nusprendėme nedėvėti žiedų.
– Gal ką nors užsisakom? – paklausi.
– Aš soti.
NERINGA DANIULAITIENĖ

Kazė

  Tą rytą Kazė kaip visada vos pabudusi ir atsisėdusi lovoje praskleidė pageltusią, musių nutupėtą mariškuotą užuolaidą ir pažiūrėjo tolyn pro langą. Šis mostas jau kadai buvo tapęs kasdieniu ritualu. Pro šitą langą Kazė žiūrėdavo mažiausiai septynis kartus per dieną: tik nubudus, paskui prigulus pogulio po pusryčių, prieš įjungdama televizorių; paskui priešpiet – išjungdama, paskui – prieš pavakarius; po pavakarių…

PETRAS REPŠYS

Tikri nutikimai

Tai, sakai, nori nusižudyt.
Galiu duoti patarimą.
Važiuok į Šiaulius.
Ten siauruko pylimas.
Užlipęs ant pylimo šiaurėj matysi miesto panoramą.
Pietuose purienų laukas iki pat didžiojo geležinkelio.
Reikės daug faneros lapų.
MONIKA BALTRUŠAITYTĖ

10-01

Kalijos, chrizantemos, baltos rožės, juoda kava, satino bangos, paauksuoti nėriniai, mėlynai apšviestas žalvarinis kryžius virš numirėlio galvos, po tris žvakes iš kiekvienos karsto pusės. Už kelių valandų jį išveš kremuoti. Hipnotizuodamas palubėje kabantį kondicionierių, miglotai regiu kitas kadaise įvykusias laidotuves.

IGNACIJUS DAUKŠA

Puiki diena burgeriams valgyti

Šitaip atsiduriu prie pat namų esančioje Liudo Giros stotelėje. Iš tikrųjų mūsų bendrabučio net namais nepavadinsi. Gyvename dviejų „butų“ bloke, kurį dalinamės su vieniša mama. Santechnika visai parėjusi, pusė kaimynų – chroniai ir narkomanai.

JONAS VALONIS

Mirtis knygyne

Jo eisena.
Tiesia pečių ir stuburo linija idealiai gulė rūbai. Žinoma, rajonui garbės jis nedarė, tad vietinis gezas kartą jo paklausė – ar žinąs, kas yra rėmai? Nors nevaikščiojo kaip Conoras McGregoras, vardą turėjo – Puškinas.
LINA SIMUTYTĖ

Didžioji kiemo kriaušė

Kai Nikita kruviną suknelę tarsi vienintelį likusios dienos įkaltį sugrūdo į kosminio laivo spalvos pusiau automatinę skalbimo mašiną ir užpylė ją sauja baltų miltelių, viskozė prie mano odos jau buvo priaugusi – taip, kaip minkštos samanos, ryškiaspalviai amalai su baltų uogų kekėmis arba žaliadumblės kerpės apsiveja medžių šakas, kamienus, šaknis ar jų vaisius…