MATAS GRUBLIAUSKAS Kiekvienas turi išsiminti sau kelią. Deja, man ilgą laiką nebuvo leista pirmam įminti pėdas. Už mane tai atliko kiti žmonės, einantys prieky nešini mano stiklo šuke: žvilgtelėjau į ją tik kartą, tada, kai niekas jokiais būdais man negalėjo sutrukdyti, nes tai buvo mano vieno akimirka, akimirka – ir turbūt vienintelė, – kurią turėjau vien tik savo, daugiau niekieno…

KOSTAS POŠKUS Kambario prieblandoje judėti neužkliūvant už daiktų galima tik dėl sklindančios nuo trijų akvariumų šviesos.

NEMIRSETA Vieną vaiskų vasaros rytą aš, kaip esu įpratusi, grožėjausi gimstančia diena. Rytinė vėsa, kuri skverbėsi pro atidarytą svetainės langą, šiurpino odą. Kieme buvo tylu, juodos kaip naktinis dangus karkiančios varnos tik pabrėžė lauke tvyrančią tylą.

DAINA OPOLSKAITĖ Vieną dieną tai atsitinka. Visi daiktai staiga pavargsta stovėti savo vietose, kaip niekada gerai tampa matomos visos namuose esančios durys ir sienos, o visi žodžiai paprasčiausiai numiršta.

ROLANDAS KAUŠAS Apniukęs rytas žiūri pro virtuvės langą. Ten senyvo amžiaus moteris sėdi prie mažo staliuko, abiem delnais apglėbusi karštos arbatos puodelį. Ir žiūri laukan. Taip jie kurį laiką žvelgia viens į kitą. Moteris atsargiai prineša garuojantį puodelį prie lūpų.

PETRAS RAKŠTIKAS Rytas išbėrė į tvenkinį gulbių karolius, įsmeigė apverstą liepą, namą, Meškauskį, plūdę ir laukia, kol ši pasiners.

RAMUNĖ DAMBRAUSKAITĖ Šioje istorijoje eisim aplink meilės istoriją, nes jos siužeto beveik nėra. Čia yra nesiužetiškos akimirkos, tik šiek tiek tylokos (tos gerosios akimirkos – tylokos), bet kitas pasakytų, kad gan melodingos, kurių metu nekalba niekas, kas yra žmogus

ERNESTAS NOREIKA Kai neturiu ką veikti, dažniausiai vaikštau degančių bambukų sode. Jie dega ir spragsi kaip prievartaujamos boružių vilkstinės, o tu eini per liepsnyną ir buku žvilgsniu gainioji neprinokusias pandas, kurios dar tik ieško savo spalvos. Viskas tik bambukai ir neprinokimas.

KĘSTUTIS NAVAKAS Apraibę miestai, krantai, į kuriuos neatsimuša jūra, betoniniai kiliai, lietaus burės, nesunkiai nupučiamos vėjo, užpučiamos kaip žvakės, nestabilios, bet kokios.

AISTĖ KILTINAVIČIŪTĖ Mano pirmoji meilė, kaip ir dera kartos, užaugintos auklių, pusgaminių ir „Nintendo“, atstovei, buvo virtuali. Nesupraskite neteisingai. Lulu, laimei, nepasivadinau, nors tada nežinojau, kokias konotacijas perša šis žodis