ERNESTAS NOREIKA Kartais atrodo, kad gyveni mažame stikliniame kambarėlyje, kuriame tavo egzistavimą įrodo tik pirštų atspaudų paveikslais nukabinėtos sienos.

IEVA GUDMONAITĖ Atsibundu namuose. Po nakties ilgumo nardymo nesaugiose, nepažįstamose miego erdvėse, nė nežinant, kur iš tikrųjų buvai, ką matei ir jautei (prisimenant nebent atplaišas, fragmentus, atspindžius, ką įvardinti pradedame žodžiu „sapnavau“), grįžtu į saugią, apibrėžtą erdvę, kurioje dauguma mano veiksmų bus daugmaž aiškūs.

AUGUSTAS SIREIKIS „Kaip atsikratyti kostiumo?“ trupei Esi kada matęs lagaminą iš laikraščių? Ne rankinę, prikrautą nespalvotų dienraščių, bet iš laikraščių padarytą lagaminą. Tiksliau, iš vieno. Sėdėjau ant medinių grindų surišęs kojas mazgu po savim ir nemačiau, kas vyksta ant stalo.

PETRAS RAKŠTIKAS Vėjas nuo karščio nualpo, užduso ir išgaravo įlindęs į baltinius, kurie prieš dvidešimt minučių pasikorė ant virvės, skirtos skalbiniams.

RAMUNĖ BRUNDZAITĖ Žmonės neretai atkreipdavo dėmesį į mano lieknumą, tik nežinojo, kas iš tiesų minta mano maistu ir kūnu. Jaučiausi kaip istorinių romanų apie viduramžius herojė, užsiauginusi viduriuose kaspinuotį tam, kad tilptų į korsetą. Bet aš nenešiojau korseto ir tai nebuvo kaspinuotis.

RIMANTAS ŽILEVIČIUS Anuo metu, kai godotinas TEO vos zvimbčiojo embriono paslaptyje, į taisyklą nešiau pradėjusį klerkti stalinį (laidinį?) telefoną. Panevėžyje vieninteliame remonto kolumbariume dvekavo stirtos įvairiaspalvių (it netradicinės meilės vėliavos) žmonelių bendravimo padargų.

VIDAS POŠKUS

DONATAS PAULAUSKAS Jos miegas – vienintelis ginklas nuo stipraus ir nerimstančio alkio, graužiančio visą jos pasenusį kūną, o labiausiai – plėšomą skrandį ir, rodos, pradėjusį irti veidą. Ji žino, kad tuo ginklu niekada neįveiks žvėriško alkio, pradėjusio ją ėsti, maitintis ja.

SAULIUS VASILIAUSKAS Tąnakt jis tiesiog išėjo: paprastai, dviem kojomis, kaip normalus, niekuo neišsiskiriantis žmogus. Žinia, buvo Vėlinės – jo ypač mėgstama šventė. Kasmet jis nusipirkdavo butelį pusiau saldaus šampano, didelį sluoksniuotą tortą su trimis vynuogėmis ant viršaus ir, niekam nieko nesakęs, trenkdavo durimis. Sugrįždavo rytą, tuščiomis, pasižymėdavo kažką knygelėje