LiteratūraProza

Trys laiškai iš pasakojimo apie šešėlius

LAURYNAS KATKUS Mer­lin­gen, 1913 spa­lio 7 Di­džiai ger­bia­mas Bi­čiu­li, prieš ke­lias sa­vai­tes pa­li­kę Mi­la­ną, per Švei­ca­ri­ją par­vy­ko­me at­gal į vo­kie­čių ša­lį. Bu­vo sma­gu vėl iš­girs­ti se­ną­ją kal­bą, tie­sa, ne vi­sai ta­pa­čią, smar­kiau šnypš­čian­čią & bur­bu­liuo­jan­čią nei gim­ti­nė­je.

As­me­ni­nis Jė­zus Kris­tus su ci­ga­re­te tarp pirš­tų

SIMONA SIDEREVIČIŪTĖ Jei tu­rė­čiau as­me­ni­nį Jė­zų Kris­tų, jis daug rū­ky­tų. Tarp pirš­tų nuo­lat smilk­tų ci­ga­re­tė, ta­čiau ma­nęs jis nie­kuo­met ne­pa­vai­šin­tų. Ne­tu­rė­da­mas nei tė­vo, nei mo­ti­nos, sė­dė­tų ant ša­li­gat­vio bor­te­lio ir už­ver­tęs gal­vą žiū­rė­tų į dan­gų.

Op yra ištiktukas

RIODIN BARDO – O aš šoksiu viena, – pasakė mergaitė ir išskėtusi rankas ėmė suktis apie savo ašį; Mokytoja pirštais trynėsi smilkinius, vaikiukai stovėjo už rankų sukabinti į ratą, Paskui kažkuris pradėjo juoką. – Taip ji išreiškia savo individualumą, – pasakė mergaitės mama mokytojai;

Užgrobtas namas

JULIO CORTÁZAR Na­mas mums pa­ti­ko: be to, kad bu­vo erd­vus ir se­nas (mat šiais lai­kais ne­sun­ku at­si­kra­ty­ti se­nų na­mų daik­tais), dar ir sau­go­jo pri­si­mi­ni­mus apie mū­sų pro­se­ne­lius, se­ne­lį iš tė­vo pu­sės, tė­vus ir vi­są vai­kys­tę.

Vunderkindas

MAR­KAS ZIN­GE­RIS

Apie ba­lan­džius

AGNĖ ALIJAUSKAITĖ Pri­si­me­ni, klaus­da­vai ma­nęs, ar įma­no­ma tai­ka šia­me ne­tai­kia­me pa­sau­ly­je. Tuo­met at­sa­ky­mo dar ne­ži­no­jau. Va­kar vė­lai va­ka­re virš ma­no dau­gia­aukš­čio sto­go ra­tus ėmė suk­ti pa­var­gęs ba­lan­dis. Vi­sai toks pats, ko­kį ka­dai­se ste­bė­jom pa­si­slė­pę už ža­liuo­jan­čio krū­mokš­nio.

Ugnis

DAINA OPOLSKAITĖ Man at­ro­do, kad nie­ko ne­įvy­ko, o gal aš klys­tu, bet man sun­ku pa­ti­kė­ti, kad ga­lė­čiau taip ap­mau­džiai klys­ti, nie­ko juk iš tik­rų­jų ne­bu­vo, ne­nu­ti­ko, lė­tai pra­mer­kiu akis ir – štai tas pats kiek pa­svi­ręs pa­veiks­las ant sie­nos, vaiz­duo­jan­tis vi­są pa­sau­lį lieps­nos for­mos la­še, ir ta pa­ti ru­du go­be­le­nu ap­trauk­ta so­fa, ant ku­rios su­jauk­ta pa­ta­ly­nė, kvė­puo­jan­ti mū­sų abie­jų kū­nų…

Apie tuščią laukimą

AISTĖ PILKAUSKAITĖ Kazys neturi darbo. Jis kiauras dienas sėdi vieno kambario bute; jo erdvę apriboja šešių kvadratų kambarys, vonia išbyrėjusiomis plytelėmis, tualetas, kuriame nenusileidžia vanduo, virtuvė su tuščiu šaldytuvu ir balkonas į Lukšio gatvę. Jis retsykiais nueina iki spaudos kiosko ir nusiperka cigarečių. Arba iki IKI nusipirkt išgerti. Iš pradžių jis kiekvienąkart atsistodavo prie tos pačios kasos

Susitikimas su buvusiomis

SAULIUS VASILIAUSKAS Vieną rytą, vartydamas nuotraukų albumą, bylojantį apie išblėsusią aistrą, nutariau su jomis – Ana, Neda, Kornelija, Petonija ir Vaiga – susitikti. Šis penketas paliko neišdildomą žymę mano sąmonėje ir, netgi pasislėpęs už storų sienų, negalėjau lengvai jo iš atminties pašalinti.

Prigimtis

ŽANETA STANKEVIČIŪTĖ Kartais širdis daužosi taip smarkiai, kad, rodos, tuoj išbėgsiu pro duris. Stovėsiu basa ant įšalusios rudens žemės apsigaubusi vien balta skraiste, nunerta iš nerimo žiedų.