LAURYNAS KATKUS Mer­lin­gen, 1913 spa­lio 7 Di­džiai ger­bia­mas Bi­čiu­li, prieš ke­lias sa­vai­tes pa­li­kę Mi­la­ną, per Švei­ca­ri­ją par­vy­ko­me at­gal į vo­kie­čių ša­lį. Bu­vo sma­gu vėl iš­girs­ti se­ną­ją kal­bą, tie­sa, ne vi­sai ta­pa­čią, smar­kiau šnypš­čian­čią & bur­bu­liuo­jan­čią nei gim­ti­nė­je.

AGNĖ ALIJAUSKAITĖ Pri­si­me­ni, klaus­da­vai ma­nęs, ar įma­no­ma tai­ka šia­me ne­tai­kia­me pa­sau­ly­je. Tuo­met at­sa­ky­mo dar ne­ži­no­jau. Va­kar vė­lai va­ka­re virš ma­no dau­gia­aukš­čio sto­go ra­tus ėmė suk­ti pa­var­gęs ba­lan­dis. Vi­sai toks pats, ko­kį ka­dai­se ste­bė­jom pa­si­slė­pę už ža­liuo­jan­čio krū­mokš­nio.

DAINA OPOLSKAITĖ Man at­ro­do, kad nie­ko ne­įvy­ko, o gal aš klys­tu, bet man sun­ku pa­ti­kė­ti, kad ga­lė­čiau taip ap­mau­džiai klys­ti, nie­ko juk iš tik­rų­jų ne­bu­vo, ne­nu­ti­ko, lė­tai pra­mer­kiu akis ir – štai tas pats kiek pa­svi­ręs pa­veiks­las ant sie­nos, vaiz­duo­jan­tis vi­są pa­sau­lį lieps­nos for­mos la­še, ir ta pa­ti ru­du go­be­le­nu ap­trauk­ta so­fa, ant ku­rios su­jauk­ta pa­ta­ly­nė, kvė­puo­jan­ti mū­sų abie­jų kū­nų…

AISTĖ PILKAUSKAITĖ Kazys neturi darbo. Jis kiauras dienas sėdi vieno kambario bute; jo erdvę apriboja šešių kvadratų kambarys, vonia išbyrėjusiomis plytelėmis, tualetas, kuriame nenusileidžia vanduo, virtuvė su tuščiu šaldytuvu ir balkonas į Lukšio gatvę. Jis retsykiais nueina iki spaudos kiosko ir nusiperka cigarečių. Arba iki IKI nusipirkt išgerti. Iš pradžių jis kiekvienąkart atsistodavo prie tos pačios kasos

SAULIUS VASILIAUSKAS Vieną rytą, vartydamas nuotraukų albumą, bylojantį apie išblėsusią aistrą, nutariau su jomis – Ana, Neda, Kornelija, Petonija ir Vaiga – susitikti. Šis penketas paliko neišdildomą žymę mano sąmonėje ir, netgi pasislėpęs už storų sienų, negalėjau lengvai jo iš atminties pašalinti.

ŽANETA STANKEVIČIŪTĖ Kartais širdis daužosi taip smarkiai, kad, rodos, tuoj išbėgsiu pro duris. Stovėsiu basa ant įšalusios rudens žemės apsigaubusi vien balta skraiste, nunerta iš nerimo žiedų.