LiteratūraProza

Trys vieno susitikimo Kašmyre atomazgos

GILES GORDON Sausai pavadintas pasakojimas apie nesmagų nuotykį Tą ry­tą iš­vy­kau į eks­kur­si­ją, anot re­kla­mi­nės bro­šiū­ros, pra­ban­giu tu­ris­ti­niu au­to­bu­su iš Šry­na­ga­ro – „rus­vos, ru­de­niu dvel­kian­čios Kaš­my­ro sos­ti­nės įspū­din­go­je In­di­jos šiau­rė­je“

Tik ser­ben­tai at­si­tie­sia

LINA GIRSKYTĖ Va­sa­ra pa­čia­me gra­žu­me: ne­pa­pras­tai ža­lia ir kvap­nu. No­sį ku­te­na gvaz­di­kė­lių, pi­lia­ro­žių ir ki­tų au­ga­lų, so­din­tų kar­tu su ma­ma, kva­pai.

Aus­lin­dos, ar­ba Au­sy­se šiu­re­nan­tys žo­džiai

DEI­VI­DAS PREI­ŠE­GA­LA­VI­ČIUS Nu­ty­lėk ke­lis žo­džius į ma­no del­ną. Apie ką? Apie sa­ve. Ko­dėl ne apie ka­tę? Pa­lik ją, te­gul mur­ko ant mar­ga­spal­vių patalų.

Ka­na­rė­lė

RA­SA JES­KE­LE­VI­ČIE­NĖ Iš­plau­to tin­ko ge­le­žin­ke­lio sto­ties fa­sa­das su iš­blu­ku­siom fres­kom su­si­lie­ja į vien­ti­są pil­ką dė­mę. Ap­tru­pė­ję pi­liast­rai pa­vo­jin­gai pa­svi­rę vėp­so į grės­min­gai ati­deng­tus pa­ma­tų ak­me­nis. Ap­lū­žę kar­ni­zai, ap­au­gę sa­ma­nom, žio­ja­si pla­čiais ply­šiais ir iš­si­krai­piu­sios čer­pės ima šliauž­ti že­myn

Beveik niekas

KĘSTUTIS NAVAKAS Ne­įma­no­ma žvelg­ti į sa­vo nykš­tį il­giau nei tris su pu­se mi­nu­tės, pas­kui jis ima aug­ti, pro­por­ci­jos ne­be­ati­tin­ka ana­to­mi­jos va­do­vė­lio ir die­na yra su­ga­din­ta. Trys su pu­se mi­nu­tės yra lai­kas, kai bū­ni sau­gus, kai vis­kas dar at­ro­do pa­sie­kia­ma ar­ba to dar įma­no­ma iš­veng­ti.

Pa­ta­ri­mas drau­gui

AISTĖ KISARAUSKAITĖ Ar tik ne­bū­si link ru­dens ir vėl įsi­my­lė­jęs? Tą pa­čią mo­te­rį kaip vi­sa­da. Tu jai sa­kai: – Ty­la. O ji nu­ty­li, ne­at­sa­ko. Tik pirš­tais ly­gi­na pa­klo­dę. Jūs ne­mie­go­jot, aš ži­nau, ta­čiau čia jai kaž­kaip keis­tai at­ro­do, kad lie­čiat siū­lę, kad ta­vo ran­kos rū­pes­tin­gai tru­pi­na raukš­les.

Gal­vo­je tik ke­tu­rios deš­re­lės

PETRAS RAKŠTIKAS Gal­vo­je tik ke­tu­rios deš­re­lės, ba­to­nas, ka­va ir pra­kiu­ru­si ko­ji­nė. Ran­ko­je rez­gi­nė ir pi­ni­gi­nė. Pra­kiu­ru­si ko­ji­nė sle­pia­si kai­ria­ja­me ba­te, o ne­pra­kiu­ru­si šil­do ir puo­šia de­ši­nę pė­dą. Mo­te­ris žen­gia į ba­lą. Šla­pių ba­tų pėd­sa­kai sle­pia­si par­duo­tu­vė­je. Jiems dar ne­iš­džiū­vus, sau­si ba­tai kauk­ši iš par­duo­tu­vės, šo­ka per ba­lą. Šla­pi kai­rio­jo pėd­sa­kai šlu­buo­ja į laip­ti­nę, ku­rio­je ke­tu­rios deš­re­lės, ba­to­nas, ka­va rez­gi­nė­je

Trau­kiam špa­gas, gla­dia­to­riai

MA­RI­JA AN­TA­NA­VI­ČIŪ­TĖ Kaš­to­nus šiais me­tais už­puo­lė kaž­ko­kios li­gos, kaip ge­rai, kad mū­sų kle­vas svei­kas, krykš­tau­ja te­ta Jol­ka, at­ki­šu­si rau­do­ną no­sį, žiū­rė­da­ma man į akis ir stum­da­ma lėkš­tę ry­žių.

Technokrato išpažintis

UGNIUS BABINSKAS Ma­no var­das Aro­nas ir aš ne­be­rei­ka­lin­gas. Esu ser­ti­fi­kuo­tas tre­čio laips­nio evan­ge­lis­tas, iki šiol už­si­ė­męs įvai­riais kva­zi­tik­ro­vės sis­te­mų pro­jek­ta­vi­mo dar­bais.

Kartais Michaelis tyli

MOJCA KUMERDEJ Na­mas, ku­ria­me gy­ve­nu, yra di­de­lis. Bet ta­me na­me ne­gy­ve­no­me vi­są lai­ką. Kai bu­vau dar vi­sai ma­ža, gy­ve­no­me bu­te, bet aš to ne­pri­si­me­nu.