LiteratūraProza
Svečias
Viskas prasidėjo gal ir gana įprastai.
Tai buvo nedidelis baltas kačiukas, kniaukiantis jos gyvenamo daugiabučio laiptinėje. Didelių mėlynų akių, visas drebėdamas, reikalavo iš jos atjautos, prieglobsčio ir meilės.
Kaimas kalvos papėdėje
Netikėta žinia smogė lyg gigantiškas cunamis seklaus aukštikalnių ežerėlio pakrantėje. Sensacijų topuose ji prasilaikė keletą mėnesių. Kiekvienas save gerbiantis laikraštis ir kitų negerbiantis laikraštpalaikis nepaliko jos nenulaižęs, nepasismaginęs, neišsunkęs iki skeleto ir kaulų čiulpų, visos tikros ir išgalvotos šio ir ano gyvenimo detalės buvo išnarstytos iki molekulės dydžio.
Karas
Tas kraštas kaip lakūs smėlynai. Įnoringiausia judesio banga, kuriai patinka žaisti žmonėmis. Akis jiems smėliu užpila arba paklaidina. Dažnai taip smarkiai suplaka smėlį su dangumi, kad pasidaro tamsu ir keliautojas nebežino, kurioj pusėj saulė. Kartais jam ima vaidentis, kad saulė blykčioja po kojų, kad vilioja jį į kažin kokius šviesius požemius su neregėtais turtais.
Paskutinis spektaklis
Paskutinis. Šiandien Didžiajame teatre, pagrindinėje salėje įvyks paskutinis spektaklis, kuriame ji suvaidins Norą. Jubiliejinis – „Nora“ Didžiajame teatre rodoma jau trisdešimt metų. Jos žvaigždė prieš trisdešimtmetį suspindo būtent šiame spektaklyje ir ji, kaip ir kiti šįvakar vaidinsiantys aktoriai, atsiims gėles, išklausys padėkos žodžius, aplaistys jaunystės pasiekimus šampano purslais ir…
Vyrai juodais drabužiais
Jie ateina sutemus. Trise. Jie vilki ilgus juodus apsiaustus, dėvi juodus marškinius, ryši juodus kaklaraiščius, nešioja juodas skrybėles, mūvi juodas odines pirštines. Jų veidus dengia juodi šalikai, akis slepia tamsūs akiniai (svarstau, ar jie išvis turi akis, burnas ir širdis). Jų apranga nepriekaištinga: nepastebiu jokių ištrūkusių sagų, iširusių siūlių, dėmelių, plaukelių, pleiskanėlių…
Orumas
Petra
Iš tiesų Petra vardu Petrutė. Toks jos vardas įrašytas pase. Bet ji jo nekenčia. Nuo mažumės nekenčia. Petrai patinka žinoti, kad jos vardas – graikų kilmės, kad jis reiškia uolą. Taip, tokia Petra ir yra, ir jokia ne minkšta meškutė Petrutė, ir jokia ne bobutė Pẽtrė – dėl šitokio jos vardo iškraipymo Petra visada suakmenėja ir lediniu balsu pataiso suklydusią ar suklydusį – dažniausiai kokiais dvidešimčia metų už ją vyresnius diedukus…
Drabužiai
Jonas buvo gal dešimt metų už mane vyresnis, ir jam nepatiko mano gotiška apranga. Todėl kai tą vakarą prie ežero jis pasakė, kad juoda spalva man netinka ir turėčiau nusipirkti baltas kelnes su kišenėmis ant užpakalio, nes tokios kelnės plonina, ir paprašė bučkio, apsisukau ant kulno ir nuėjau. Kitą dieną Redai paskambino Jono draugelis, pasakė, kad turi mašiną, ir pasiūlė mums visiems keturiems nuvažiuoti prie ežero.
Satan is real
Užmiestyje, kurį pėsčiomis galėjai pasiekti per keliolika minučių, šalia Milos upės su didžiuoju kriokliu, dirbtinio kalno ir apleisto futbolo stadiono gyveno Urviniai. Apie tenykščius žmones žinojome nedaug, bet tiek mums pakako, kad galėtume kurti jų istorijas, iškraipyti faktus ir skleisti gandus, kurie mieste netrukus apaugdavo paskalų plunksnomis arba gaurais.
Juodasis Mėnulis manyje
Pradėsiu, kaip visuomet, nuo tėvų. Tada aptarsim rūpestingą, iki šleikštulio gerą mano vyrą, kuris dabar tapo dar geresnis, nes nenori skirtis; sociopatą meilužį, kuris nori skirtis, nes manęs nebenori, todėl dabar tapo dar žiauresnis; bosą, kuris manęs nori; naują darbą, iš kurio mane išmes, jei nenorėsiu boso.
