LiteratūraProza
Įsižeidęs senelis. Antroji versija
Na, jis nebuvo senelis tada. Tai aš dabar jį taip vadinu, nenorėdamas, kad jo istorija apie pistoletą pradingtų tamsoje. Vienas rašytojas pasakojo, kad žmogaus vėlė skaistykloje šilta, kol žemėje gyvas bent vienas jį prisimenantis. O man reikia paminėti Vilutį, nes tą pažadėjau. Tik dėl Vilučio ir senelio pasakoju šią istoriją. Senelis buvo vyras su smetoniškais ūsais. Kietas ūkininkas ir…
Įsibrovėlis
Pabundu septintą ryto, suskambus žadintuvui. Įjungiu šviesą. O jis – stovi kampe ir spokso į mane. Matyt, stebėjo, kaip miegu. Iškrypėlis. Ko žiūri, sakau, dink iš čia. Užmigau su mintimi, kad rytą jo neberasiu, kad bus išėjęs. Deja.
Akmeninės žuvys
Elenai atrodė, kad Laura turėjo viską, apie ką buvo galima svajoti. „Naftoje“ dirbantį tėtį ir mamą, kuri savo „Jaguar X-Type“ visada plaudavo tik degalinėje, o ne kieme. Kai šlapias išblizgintas automobilis išnerdavo iš plovyklos, raudona jo spalva dar labiau išryškėdavo.
Sugrįžimas
Skelbimas 1942 m. laikraštyje:
Vokietė panelė ieško mebliuoto kambario geruose namuose.
Kreiptis: 3553.
Šauksmas
– Paklausyk, – paragino senis.
Ji įsiklausė. Gretimame name tikrai ir vėl šaukė žmogus. Jau kelis vakarus jiedu jį girdėdavo, kartais netgi naktį, rėkdavo lyg tą patį žodį, vis kartodamas jį kas kelias ar keliolika minučių.
Kleptomanė
Ir vėl rašau istorijos sąsiuvinio gale. Vis tiek iki metų galo neprirašysim. Nors tėvai mane spaudžia mokytis, o ne šiaip ką rašinėti, užsidariusi savo kambaryje mielai paskiriu likusį vakaro laiką rašymui.
Apšvietimas
Niekaip neprisiminė, kur galėjo jį nukišti. Raktas nuo rūsio paprastai gulėdavo stalčiuje po veidrodžiu, greta kitų retai naudojamų, senų ir nebereikalingų, bet vis neišmetamų smulkių daiktų. Va raktas nuo sodo namelio, kuriame šį sezoną dar nebuvo apsilankęs, va atsarginiai buto raktai, va raktelis nuo pašto dėžutės, į kurią įkrinta tik spalvotos reklamos…
Nesisuksi – negyvensi
Baltu sportbačio padu sutrynė nuorūką, susikišo į striukės kišenes šąlančias rankas. Truputį pašokinėjo. Ji turėtų daugmaž dabar išlįsti. Atrodė nejauku užklupti ją laiptinėje, todėl šaldamas tykojo lauke. Štai!
Jonai
Jonai, negi jau pamiršai? Kur tavo batai abu, šlapi. Nebepameni, kad iš raištelių kilpas pinti reikia. Sunkūs – permirkę mažom kruopelėm. Krenta. Slysta per Kandžių išvalgytas rankoves. Nepagausi.
Seno veidrodžio atspindys
Jei ne senelė, gal ir jos nebūtų likę, kaip ir jų visų tą klaikų žiemos vakarą, kai atėjo girtas žmogus su šautuvu ir pagrasino nušausiąs jos tėvą. Senelė puolė siaubūnui į kojas, raudodama prašė palikti gyvus. Liepė išsiblaivyti ir tik tada ateiti. Paklaũsė. Tąkart išėjo. Kas jį tada atsiuntė?
