RAMINTA GRYBAITĖ Priešpiečio Berlynas. Saulė taip kepina, kad šešėlių nesaugomose gatvėse jaučiuosi kaip karštame aliejuje, o mano plaukai, tiesūs ir netvarkingi, regis, pradeda lydytis ir lašėti ant nugaros smulkia dulksna arba šviesaus ištirpusio sviesto purslais.

DAINIUS VANAGAS Tuščioje gatvėje stoviu priešais keturis vyrus: aš nepaspruksiu. Ir muštis nemoku; tai – visos mano mintys.

POVILAS ŠKLĖRIUS Galiu papasakoti trumpą istoriją apie du draugus, jei tik jums įdomu. Tai išgerkim, išgerkim dar po stikliuką, ir aš pradėsiu. Dabar jau niekas nepamena, o galbūt niekada ir nežinojo, kodėl vieną vasaros dieną nedidelio Čekijos miestelio Melnyko gyventojai Tomašas ir Marekas susikivirčijo.

NERIJUS CIBULSKAS Tu visada labai tikėjai savo kalba: eilėraštyje žodis po žodžio tu įžiebei kerštą, ir tavo braižas atsispindėjo kiekvienoje eilutėje. Iš Rolfo Börjlindo** laiško Bruno K. Öijeriui

VAIVA GRAINYTĖ Ten, kur bu­vo la­pės ola, da­bar sto­vi ce­pe­li­ni­nė. Į N. ku­ror­tą vyk­da­vo­me kas va­sa­rą, su vi­sa šei­ma: aš, ma­no žmo­na ir dvi duk­ros. Mo­te­rys yra sau­lės mė­gė­jos (ar­ba to­kios tam­pa, t. y. pri­vers­ti­nai įgy­ja šį po­mė­gį per mo­ti­nos li­ni­ją – taip tei­giu tu­rė­da­mas ome­ny sa­vo žmo­ną

SA­RA PO­IS­SON Vie­ną ei­li­nę die­ną, tiks­liau – pa­va­ka­rę, jūs iš­si­plė­šia­te iš na­mų, pa­lik­da­mas pas­kui sa­ve į ko­me­tos uo­de­gą pa­na­šų lai­ki­nai su­tan­kė­ju­sį an­glies dvi­de­gi­nio punk­ty­rą. Jį užuo­džia jū­sų kai­my­no šuo ir kai­my­no kai­my­nės ka­lė su prie že­mės ar­tė­jan­čiu rie­ba­lų ha­ma­ku pa­pil­vė­je.

RA­SA JES­KE­LE­VI­ČIE­NĖ Liū­tis be gai­les­čio mer­kia ru­dus, ne­spė­ju­sius nu­krist me­džių la­pus. Ša­kos, nu­svi­ru­sios iki že­mės, ne­si­prie­ši­na ru­de­ni­nei dar­ga­nai. Pul­kas per­šla­pu­sių zy­lių, ne­ra­du­sių ge­res­nės vie­tos pa­si­slėp­ti, tū­no po au­to­bu­sų sto­te­lės suo­lu. Pur­vi­nas kel­kraš­tis, pa­vir­tęs pu­to­ta upe, ne­ša ap­tik­tas šiukš­les.