LiteratūraProza
Šedevras
MARINA ACHMEDOVA Marina Achmedova – jauna rusų žurnalistė ir prozininkė. Pernai leidykla „Metodika“ išleido į lietuvių kalbą išverstą jos romaną „Mirtininkės dienoraštis. Chadiža“ (jis buvo patekęs į trumpąjį premijos „Rusijos Bukeris 2012“ sąrašą). Naujausias rašytojos romanas „Šedevras“, išvydęs dienos šviesą šių metų kovo mėnesio pabaigoje, buvo išpirktas per savaitę.
Kaip grįžta paukščiai
ARNAS STANKEVIČIUS I Džo jau kelintą rytą atsikelia ne ta įsivaizduojama koja. Atmerkia akis ir spokso į lubas, o lubos nuobodžios, šiek tiek apdulkėjusios ir parudavusios nuo dūmų.
Gražuolė ir rudabarzdis
KRYSTIAN PIWOWARSKI Krystianas Piwowarskis (g. 1956) – lenkų rašytojas, filologas, gyvena Čenstakavoje. Šešių romanų ir dviejų apsakymų knygų autorius. Naujausioji „Daugiau dujų, Kameraden“ (Więcej gazu, Kameraden, 2012) – sukrečiančių, įtaigių apsakymų rinkinys apie holokausto aukų išgyvenimus.
Kailiukas
SARA POISSON Veterinarijos vaistinėje su balintos kakavos spalva rankose manęs laukė palaimintoji veterinarė Laima. Tai atstojo kakavos kvapą, kurio čia neturėjo būti.
Petį turi net tuštuma
IRENA VYŠNIAUSKAITĖ Buvo drėgna ir nyki pavakarė. Kiūtojau namie ir kaip Buridano asilas, negalėdama pasirinkti, gręžiojausi į dvi tuštumos puses – svarsčiau, ar gerti kavą su N., ar paskambinti K. Per dešimtį metų susenau taip, kad vieną dieną atsibudau vėjuotoje skylėje – tokioje vėsioje ir nykioje, kad jokie daiktai, jokie žmonės negalėjo to nykumo užstoti
Nedera
RŪTA JAKUTYTĖ Buvo beveik rytas, jis vėl įsipylė kavos. Jautėsi pavargęs ir nepasiruošęs dar vienai dienai, bet nesijaudino, nes, kaip ir kiekviena kita, ji ateis ir praeis pati. Skaitė Lorcą, pamiršęs, kad jau seniai nevalgė ir nerūkė. Kai vertė puslapius, trumpam žvilgteldavo pro langą.
Vakaras apleistoje šventykloje
VIDAS POŠKUS Mačiau, kaip vienas žmogus trenkė kitam per veidą. Paprastai tokiais atvejais sakoma – „duoti į snukį“. Tokiu būdu turbūt norima paniekinti paties veido sampratą ir iš dalies pateisinti savo veiksmus. Duoti į snukį – tai tas pats, kas ir koja paspirti mėšlinas vežėčias.
Du vandentiekio bokštai ir jaunimas
PETRAS RAKŠTIKAS Aukštai virš penkiaaukščių stirkso žibantis vandentiekio bokštas su kuosų porele ant perkūnsargio, su prišalusiais varvekliais ant geležinių kopėtėlių
Paminklas
BENAS TARKERIS Ištrauka iš romano „Suklastotos sielos“ Baigiau gerti kavą, suvalgiau porą sumuštinių ir iškeliavau. Dangus buvo giedras, o saulė jau įsismaginusi šildė viską aplinkui. Greitai pasiekiau centrinę miestelio aikštę. Ji buvo apskritimo formos, uždaryta ją supančių pastatų, o gatvelės, išeinančios iš aikštės, buvo tiesios lyg saulės spinduliai, piešiami vaikų.
Pečialindų balsai
LAIMANTAS JONUŠYS Sauliui P. atminti I, a stranger and afraid In a world I never made.* A. E. Housman Palange ropinėjanti boružė, matyt, atklydusi iš pūstoje aukštoje vazoje vešinčios kaimiškai prašmatnios bijūnų puokštės, vargu ar būtų radusi kelią atgal į savo pasaulį, net jeigu ligoninės kabineto langas būtų buvęs atviras.
