UGNĖ RAŽINSKAITĖ Lemna, mažytė nuotaka, išėjusi už sidabražolių laukų (kur kadaise buvo žydų kapinės). Pasiėmusi rykštelę, ji velka paskui save šilkinių popietės debesų šleifą, ant ražienų palikdama pavienius žvilgius siūlus, voratinklio ataudus.

GRETA SIRVIDAITĖ Siaura, iš padangių nutįsusi saulės gija atsirėmė savo akinančiu prisilietimu ir prižadino Kmedą. Virš galvos kabėjo maži svarainiai, liežuvio galiuku it varliūkštis juos gaudė berniukas.

JONAS KIRILIAUSKAS Pabudau. Nereikia žiūrėti į laikrodį, nes žinau, kiek dabar valandų, ir tas žinojimas artimesnis jutimui, reikėtų sakyti: jaučiu, kiek dabar valandų.

ROLANDAS KAUŠAS – Noriu, kad tu man atlaikytum mišias, – sako N. Pasako ir nutyla. Jam reikia atgaut kvapą. Man irgi. Klausiamai į jį žiūriu. Atvirai pasakius, net nežinau, ką sakyti.

GRETA SIRVIDAITĖ Žiūrėk tiesiai man į akis. Atsikratyk bet kokių minčių ir venk jų užuomazgų. Įsiklausyk į savo kvėpavimą, į širdies skilvelių tvinkčiojimą, į sraunias kraujo upes, kurios vagoja visą tavo kūną.

RŪTA JAKUTYTĖ Jis sėdėjo balkone, ką tik nusiprausęs, su švariais marškiniais, ir mąstė, kad viskas yra gerai.

GINTAUTAS LESEVIČIUS Atrodė, kad varna tuoj nusisuks galvą. „Žiūrėk, – rodė mano kaimynės Magdolnos lūpučių brūkšnys, – ta varna tuoj tuoj nusisuks galvą, žiūrėk, kaip jinai sukioja į šalis galvą.“ Varnos profilyje žiojėjo akis – stiklinė, juoda, sugerianti mus abu su Magdolna, sėdinčius priešais kits kitą parietusius kojas languoto užtiesalo kraštuose

GABRIELĖ KLIMAITĖ Pavasaris buvo drėgnas ir nesvetingas, tarsi ką tik gimęs kūdikis, paliktas šaltame kambaryje. Baltą žiemos higieną pakeitė išryškėjęs puvėsis, ir tai, kas laikėsi šaltyje, dabar skilo, trupėjo, laupėsi ir plaukė paviršiun. Net gajūs miesto paukščiai, rodės, slydo nuo stogų, o besitraukdamas sniegas atidengė rūdis ir samanas.

DARIUS GIRČYS I Jozefas eina pavargusiu žingsniu namo. Maudžia kelius, batai slysčioja šaligatvio leduku