LiteratūraProza

Vieną rytą išėjus į rudenį

AGNĖ ALIJAUSKAITĖ Mrs. L. Dalloway Kadangi negalėjo rašyti jai, rašė apie ją. Kiekvieną vakarą atsiversdavo naują po šiurkščiu storu aplanku besislepiančio sąsiuvinio lapą ir užpildydavo jį akimis.

Laiko rankovė

NIJOLĖ KLIUKAITĖ-KEPENIENĖ 1. Tai aš, ir perlinis atminties fazanas lesa laiką iš mano smegenų. Perlinis jis ne todėl, kad kanapėtas, o kanapėtas – ne todėl, kad prisilesė visokių lemties ženklų ir riboženklių, tų sąvaržėlių ir sąsagėlių, vieną įvykį jungiančių su kitu, vieną prasilenkimą su kitu nesusilietimu, pažinties prieštaktį su išsiskyrimo repriza.

Mantija

RŪTA MATAITYTĖ Nuodėmė Užsigulusi ant varinės rankenos praveriu didžiules duris ir įžengiu vidun. Į veidą dvelkteli šiltas vaško aromatas. Įveikiu laiptus, praeinu pro žvakelėmis nukrautą suolą ir išnyru į aukštą erdvę, vainikuojamą gilaus kupolo. Vos krustelėjus, garsai suplevena tirštame kaip kisielius ore, o tada ima leistis; leidžiasi ir leidžiasi, storais kilimais nuklodami grindis.

Laiškas į Saremą

LAURYNAS KATKUS Šįryt prieš penkias prabudau nuo lėktuvo, virš Rokantiškių kalvų sklendžiančio į oro uostą, ūžesio, ir vokų monitoriuose atsidarė vaizdas: Rygos oro uosto rūkomasis, kur toptelėjo, kad mūsų mobiliukai teberodo centrinį, tai yra valanda ankstesnį laiką ir mes vėluojame

Trumpoji proza

VIDAS POŠKUS

Smulkioji proza

UGNĖ RAŽINSKAITĖ Jorgenai Ištartas žemu krūtininiu balsu, tai galėjo būti šiaurietiško skambesio vardas, atkampi vietovė, užeigos namai ar žalmargė, besigananti paupio pievose.

Susidūrė

Pokštas, parašytas 1882 metais, bet neįėjęs į kūrinių rinkinius ANTON ČECHOV „Kaip miego norisi! – pagalvojau, sėdėdamas banke. – Pareisiu namo ir krisiu į lovą.“ – Kokia palaima! – skubiai pavalgęs sušnabždėjau, stovėdamas prie savo lovos.

Durys užsidaro, atsidaro

EDGARAS SINKEVIČIUS Stoviu tamsiame ir vėsiame koridoriuje priešais gerai pažįstamas bordo spalvos bukmedžio duris, nervingai spausdamas mygtuką. Šimtus kartų girdėtas durų skambutis sučiepsi tarytum mažas paukščiukas. Dar kartą ir dar…

Didelės sielos

MILDA JURKEVIČIŪTĖ Ne tam perpjovei mintį, kad įpūstum save į tylą. Į šviesą! Į šviesą! Tavo kūnas – dykuma. Siela ir vien miražai. Paviršiuj! Paviršiuj! Ne visos dykumos gyvos. Kūnas netvirtas, po žemėm! Po žemėm!

Beveik pamirštas pasimatymas

DOMINYKAS KERŠULIS Visi esame girdėję nuvalkiotų posakių, kad reikia žiūrėti į priekį ir tik į priekį – ir viskas dar priešaky. Lyg praeitis būtų balastas, kurio reikėtų greičiau atsikratyti