Gatvę kartkartėm nušviečiant pavieniams automobiliams, jiems kaskart netikėtai išnirus iš už posūkio, prisimerkiu. Jis stovi po žibintu, kiek atokiau nuo stotelės, pačioj šviesos piramidėj lyg sceninių prožektorių apsupty – kaip kokio juodojo kino kadre. Ir man atrodo, kad ten, tame šviesos kupole, lyg iš dušo galvutės lyja ne šviesa, o lietus, tik ant jo, tik ant jo vieno visame mieste,…

Žurnalistė ir fotografas sėdi lauko kavinėje. Žurnalistė moja ranka, lyg norėtų į orą nusivalyti pageltusius pirštų galus. Fotografas pirštus valosi į fotoaparato objektyvą. – Čionai, Vytautai, – šaukia žurnalistė. Rašytojas Vytautas braunasi tarp staliukų, atvėpusi jo striukės kišenė užsikabina už suoliuko atkaltės, trukteli jį atgal; jis susvirduliuoja, grįžta žingsnį, atkabina kišenę, nurausta ir suprakaituoja. Nori sėstis, bet žurnalistė jį sulaiko.…

Aš neturiu automobilio ir išvis neturiu vairuotojo pažymėjimo ir tai man nesukeldavo jokių problemų. Man visiškai užtekdavo viešojo transporto, kad ir kur prireiktų, galėdavau nuvykti autobusu ar troleibusu. Jei prireikdavo nuvykti į kitą miestą, puikiausiai nuveždavo traukinys, jei į kitą šalį – pirmyn lėktuvu. O nevairuoju, nes neišlaikiau vairavimo egzamino, o vairavimo egzamino neišlaikiau, nes apskritai bijau vairuoti. Per vairavimo…

– Ne ne, – ištaria jis. – Sakau, ne, – dar pakartoja, kad būtų tikriau, sumataruoja kairėn dešinėn galva ir paskui įdėmiai klausos pridėjęs mobilųjį telefoną prie ausies. Stoviu šalia jo, atsigręžęs į sieną, skiriamas tik lanku išgaubto pisuaro sienelės, ir paleidžiu srovę. Vyriškis, vis tebesiklausydamas, dabar viršun apačion smarkiai purto savo įrankį ir su neslepiamu susierzinimu mane nužvelgia, tarsi…

Malūnsparnis su juodu kostiumu

Su šalčiu kiekvieno mūsų santykiai tiek asmeninėje, tiek bendrinėje plotmėje labai glaudūs ir, nepaisant individualių ypatybių, labai panašūs: brrr, kaip šalta! Nesu jokia išimtis ir aš, nors sugebėjau užgimti šalčiausiu metų laiku – pačioje sausio pabaigoje. Liudininkai, kurie mano liūdną egzistenciją dabar gali stebėti tiktai iš dangaus aukštybių, tvirtindavo, kad tą dieną tvoros poškėjo (su pavarde nieko bendro), sustirę paukščiai…

Paskutinįsyk mačiau Fjūnę, susirūpinusio veido mergaitę pilku megztiniu. Aplinkui kaito ir dūzgė asfaltas, šilto vėjo gūsiai ritosi miesto gatvėmis, kvepėdami cinamonu iš dulkėtų erškėtrožių žiedų. Mes rinkome vainiklapius, tirpdėme juos cukruje, mes nieko nebijojome ir nieko nelaukėme. . Tada vieną gatvę pasiėmė miškas. Ji apaugo samanų paklote, kurioje blyksėjo balto stiklo trupiniai, lauždami menką šviesą. Geniai prisigavo prie minkštų žmonių…

Kambarys atrodė nejaukus ir apleistas. Šioje erdvėje, regis, galėjai užčiuopti nerangią ir dulkėtą tuštumą, tarsi stiklo rutuliukai duždami riedėtų nuo kampe stovinčio stalo. Savo atgrubusiais pirštais jis brūkštelėjo oro paviršium lyg mėgindamas plaštakų naikintuvais išsklaidyti susikaupusius nerimo debesis. Kūnas jautėsi it stiklinė, kurioje tūkstančiai miniatiūrinių aukšlių mėgina išlįsti pro odą. Jis nesąmoningai perbraukė pirštu savo ranką ir suvokė, kad yra…

Kaip visi rašytojai, jis perdėtai domėjosi fotografija. Iš pradžių atsidėjęs sklaidė albumus, lankė parodas. Paskui ėmė daug skaityti. Svečiuodamasis Šveicarijoje, už nemenkus pinigus įsigijo vidutinio formato „Hasselblad“ kamerą, „Manfrotto“ stovą, keletą „Zeiss“ objektyvų, „Ilford“ juostelių. Pirkinius išmėgino Prancūzijos gamtoje. Liko patenkintas. Grįžęs ėmė kviesti pozuoti pažįstamus rašytojus. Liepdavo su savimi atsinešti kokį nors širdžiai brangų daiktą. Kai modelis, apšviestas švelnios…

Apie šachmatus sakoma – jie kaip gyvenimas. Tiksliau, gyvenimas – tai kaip šachmatai. Turi nueiti savo žaidimo kelią nuo pėstininko iki karalienės arba – kaip kam lemta. Su šachmatais susidūriau ir Amerikoje. Pirmiausia bandžiau šachmatų ieškoti sporto parduotuvėje, bet ten tik pečiais gūžčioja. Koks čia sportas? Tai tik žaidimas, ir ieškoti jų reikia vaikų žaislų parduotuvėse arba atitinkamuose žaislų skyriuose.…