Akys merkiasi. Saulės nutvieksto lango fone neryškiai matosi žmogaus siluetas. Po operacijos dalis mano kūno dar nejautri. Pojūčiai kiek pakitę. Nuovargis, atsipalaidavimas po buvusios įtampos vėl atsidūrus savo jau šiek tiek įprastos palatos lovoje lenkia į miegą, bet vieno palatos kaimyno siautulingi knarkimo viražai vis praveja mieguistumą. Jis, deja, linkęs miegoti, kai tik turi tam galimybę – ir dieną, ir…

Atsivėrusios lifto durys įleidžia į vidų. Nužvelgiu sienas, nudažytas bjauria chaki spalva. Nepamenu, kokios buvo anksčiau, gal geltonos. Paspaudžiu mygtuką. Ankšta kabina vibruodama pajuda aukštyn. Prieš akis skaičių virtinė ritmingai ima skaičiuoti nuo vieno. Liftas sustoja, užsidega skaičius 11. Durys sukriokia ir trūkčiodamos nenoriai išleidžia. Nusišluostau nuo kaktos prakaitą, įkyriai srūvantį į akis. Sustoju priešais savo buto duris. Perskaitau lipnia…

Šiandien vyksta skrydis virš gegutės lizdo. Jau stoviu prie durų. Esu ir anksčiau skridęs stovėdamas. Nieko čia man naujo. Svarbiausia, kad būtų durys. Užvertos. Tada gali nuskrist nežinia kur. Arba skrist ir stebėtis. Durų atlapojimai, kaip ir įjungtas televizorius, kaip ir iš žodžių atsiradę žodžiai, traukia žemyn. Toli nenulėksi. O čia kaip tik akiratin braunasi toks pirštas, nupieštas ant sienos…

Anądien bekimšdama pagalvėlę levandomis, prisiminiau vieną nutikimą, aprašytą senelio mėlynajame sąsiuvinyje. Karo metais kažkur netoli Zensburgo žmonės pastebėjo dangiškąjį legioną. ● Pirmosiomis gruodžio dienomis žolę ganyklose aptraukė šerkšno valktis. Daugelis apleido savo sodybas ir iškeliavo į vakarus, pasiliko tik luošiai ir perkarę šunys, ir dar kažkieno pamestas vaikas, vos neprigėręs eketėje. Buvo šaltos dienos. ● Brėško vangiai. Miške tarp sidabriškų…

Mėsininko žmona už prekystalio visą rytą įraudusiais žandais it prinokusi šoninė. Jos akys išpampusios ir nepatogios, jai akivaizdžiai niežti tuos pleiskanomis apibirusius rutulius. Ji lipniais varlės delnais įsikabina į lango stiklą. Žmonės eina, vaikšto, sliūkina, spokso į vitrinas, valosi prakaitą nuo kaktų, pučia nosis, kramto nagus, laukia žalios šviesoforo šviesos. Jie tokie išdžiūvę, perkarę, kone paliegę. Mėsininko žmonai gėda savo…

GINTARĖ BERESNEVIČIŪTĖ Kaip ir kiekvieną vakarą, taip ir tą, kuris mus labiausiai domina, ponas Gliukas, įpročio ir vidutinių gabumų žmogus, sėdėjo kuklaus savo butelio virtuvėje. Jo linksmame apskritame veide švietė pasitenkinimas – vakarienės metas, metas pavalgyti sočiai ir gardžiai ir atsiskonėti už paskubomis tarnyboje sušveistą lauknešėlį

SARA POISSON Būdamas vaikas, nežinojote, kas yra melas ir kad jis yra kažin kokio blogio atmaina. Lygiai taip pat nustojate apie tai žinoti pradėjęs senti – įžengęs į savo paties negrynumo dausas.

DAINIUS VANAGAS Tomas – ir tai jokia naujiena – yra šaunus vyrukas: a) nors studijuoja filosofiją, bet galvą turi, b) krapštosi reklamos agentūroje, tačiau, pagirtina, jaučia gėdą ir slepia šį faktą nuo artimųjų, c) domisi sportu tik kiek pats juo užsiima, d) galiausiai Tomas – ir čia jau nieko nepadarysi – yra atkaklus romantikas.

GINTAUTAS LESEVIČIUS Ir viskas galiausiai baigėsi tuo, kad Artūr, nieko per daug labai nelaukęs, atsivėdėjo kaip reikalas, kaip geras sėjėjas nuo auksinio 1978 m. červonco ir kirto blizginančiam savuosius varžovui tokį smūgį, kad tam iš raudono burnos fono išbyrėjo visi dantys

SARA POISSON Šunys Kai žmogus žmogui tapo vilkas, daugybė žmonių mieliau draugauja su šunimis. Mat žmogų nuo vilko atskirti kur kas sunkiau nei suprasti, kad susidūrei su tikrų tikriausiu šunimi.