Pabusti ryte čirškiant paukščiams ir kambarį užvaldant saulei, tas kelias valandas, kai ji dar turi teisę įsiskverbti į butą pro pusiau užvertas žaliuzes ir dryžiais ištrykšti ant gelsvo grindų parketo. Nesvarbu, kur atsibundi, pasiutę čirškautojai ir į darbus žmones nuvairuoti skubančių automobilių gaudimas pasiekia ausį, dar taip neseniai pagavusią nežemiškus sapno dažnius. Jei atsibundi ant suoliuko parke, labai gera ištiesti…

Akmeninis šachmatų stalas Bernardinų sode. Šešios minutės žaidimui, kiekvienam. Padarius ėjimą reikia spausti medinį laikmatį su dviem ciferblatais. Pradeda liauno sudėjimo vyriškis žila barzdele. Tai žmogus, kiek man teko girdėti, pažinojęs žmogų, kuris nugalėjo Petrosianą. Jis stumteli baltąjį pėstininką į priekį. Aš pradedu juoduoju pėstininku, taikysiu sicilietišką gynybą. Šachmatų žaidimą stebi du Bernardinų sodo senbuviai. Tvirto sudėjimo pagyvenęs vyras, šnekantis…

Dėdė F. bijojo jos, naftalinu dvokiančios ateities, lyg jis būtų atskirtas nuo savo kūno, o protas priklausytų vienam laikrodžiui, sutekinančiam visą jo ateitį atgal į kitą pusę. Kasnakt apversdavo smėlio laikrodį prie nartų lentos ir kažką pažymėdavo kalendoriuje, skaičiuojančiame metus atgal. Mačiau, kaip perkaręs senukas bėga laukais, šneka su niekuo, bando įsiūlyti savo teatrą – stebėdavau jį kasdien, tačiau niekad…

Prezidentūros balkonėlyje matosi drūta moteriškė, laistytuvėliu laistanti begonijas. Aidi varpai. Jokūbas sunkiai velka kojas Universiteto gatvės grindiniu. Keli turistai fotoaparatais bando kažką sučiupti. Šalimais kavinė „Paveikslas“, kurioje patiekiama gardi kava. Už to posūkio reikia pasukti į dešinę. Pasimatys žalsva iškaba. Prie kavinės durų parduoti sustatytos rožės. Savotiškai primena senas knygas. Kiek labiau apvytusios – po litą. – Jokūbai, užeikime vidun?…

Žingsniai. Iš kurios pusės? Troškioje tamsoje kiurksau įsispraudęs į kampą. Pečius iššovęs į priekį, nugara alsuodamas į šaltą sienos kampą. Kvėpuoju ritmingai, bet per sekliai. Staiga sukaukši lėti žingsniai. Tamsa palengva išlieja kontūrus – blyškus aukšto žmogaus siluetas. Apmirštu: jeigu jo akys spėjo priprasti prie tamsos, tikrai mane pastebės. Užsidengiu veidą, įsikniaubdamas į sulenktus kelius. Turbūt taip daugiau save raminu,…

Agnietė – senovinis vardas, dvelkiantis žolynais, moteriškas, net koketiškas savo priesaga, it gėlėtos šilko suknelės kraštas, švystelėjęs tarp palto skvernų. Šventoji Agnietė Guercino paveiksle tamsgymė, kaštoniniais, bangomis krintančiais plaukais, viena ranka švelniai globia avinėlį, kitoje laiko augalo, veikiausiai palmės, šakelę. Paveikslo fonas tamsus, dūminis ir nejučia primena man seno medžio pirkios prieblandą, tirštą nuo sutemų ir suodžių. Joje, it šiltoje…

Šiandien surašiau testamentą. Testamentas man kažkuo panašus į paslaugų kelio ženklą, kuriame nupiešta virš suoliuko pasvirusi eglutė. Surašęs testamentą, aiškiai supranti, kur link suka tavo gyvenimas. Pasukęs ten, kur rodo kelio ženklas, pasieksi poilsiavietę, atsisėsi ant suoliuko, ir galų gale ta pasvirusi eglutė ant tavęs užvirs. O kadangi jau paėmiau į ranką tušinuką, pasinaudosiu proga iš anksto atkeršyti eglei prirašydamas…

Paslapčia pradėjai mėgautis savo neužimtumu; pradžioje kartu su aplinkiniais pūtei į vieną dūdą, kad darbas neatsiejamas nuo žmogaus, kad darbas įprasmina būtį, kad darbas, kad ir per gerklę lipantis, yra kur kas geriau už dykaduoniavimą ir pan. Įpusėjus trečiam nedarbo mėnesiui – vangioms darbo paieškoms, neduodančioms rezultatų, – spjovei į cvbankas.lt, cvmarket.lt, cv.lt, cvonline.lt tinklalapius ir pasinėrei į save. – O ten darbo!.. – net negali…

Praeitam laike E. S. Aš dar nepasakojau jums apie Iti. Ji gyvena ant aukšto kalno, kurio šlaitus pavasarį pirmutinius įšildo saulė, o kai palyja, po liepomis ir lazdynais pasirodo žalumynų karpiniai, vištapienės ir plukių salos. Melsvam danguje vidudienį matyti blausus mėnesio šonas, dulkėtas, matyt, apneštas išvėsusiais pelenais, kuriuos Iti išsemia iš giliai dūsaujančio koklių židinio ir paleidžia pavėjui. Juk pavasaris.…