Kai kranto nesimato, sunku pasakyti, kas kur vyksta: ar danguje, ar upėje debesys plaukia. Ar akmenys prieš srovę, ar srovė prieš akmenis, o gal prieš debesis iriasi, ar žuvys tarp debesų trinasi su kregždėmis, ar debesys gremžia kregždžių nudergtus akmenis, ar klykiančias kregždes nuo dangaus šveičia?   Daugėliuose yra laiptai, kuriais saugiai galima užlipti į dangų ir įsitikinti, koks jis…

Pavasaris. Tartum uraganui praūžus, blyškios būtybės viena po kitos atsargiai lenda iš už durų bei pakampių ir dairosi, baikščiai žengdamos pirmuosius žingsnius…

Bemiegės naktys Žvėryne. Pirmieji mano vaikystės prisiminimai. Žmonės, kurie mane mylėjo, miegodavo ir netrukdydavo man būti nelaimingam…

Rajonas už Aušros vartų buvo labai įdomus. Einant šeštą valandą ryto jame buvo galima sutikti keistų personažų. Tai buvo maginė vieta. Ten buvo galima akis į akį susidurti su trylikto amžiaus piliečiu, ant kurio peties permesta styrojo didžiulė kuoka, ar su vokiškais vampyrais ir net demonais. Tas keistas jų akis Laska atpažindavo visada – tai buvo šviesa, kurią ji išvysdavo…

Vakarienė su šeima. Tėvas nusiblizgino batus, mama segi jo dovanotus auskarus, brolį lydi nekasdieniška odekolono šliūžė. Močiutė anglimi paaštrino antakių liniją, senelis mūvi masyvų žiedą. Fone – prieš keletą metų aktyviai skudučius Laisvės alėjoje pūtusių indėnų muzika. Močiutei priminus, skubriai išberiama malda. Tada motina iš prabangą imituojančio dubens krauna man kepsnį. Vegetarizmas, jos nuomone, tik laikinas eksperimentas. Brolis nudelbęs akis…

Esė „Trys galingieji“ Thomas Mannas žavėdamasis rašo apie Bismarcką ir lygina jį su Gargantiua: „…vakare jis paprastai prarydavo pusę kalakuto, išgerdavo pusbutelį konjako…

Bebaigiant pirmą kursą staiga atsirado platesnis mąstymas ir matymas. Tiesa, net nežinau, kaip ir iš kur, bet supratau, kad žiūrėdamas į savo vėjais iššvaistytus pirmuosius savarankiško gyvenimo metus nieko nebematau ir visai ne dėl to, kad tądien neužsidėjau akinių. Tiesiog viskas, ką nuveikiau iki tol, atrodė kaip tušti ir niekingi skruzdėlyčių darbeliai. Gerai, pamaniau, vadinasi, veriasi nauji horizontai, plečiasi erdvės.…

Prekybos centre Nojus ir Paulius vijosi tą patį konsultantą, kuris vilkėjo oranžine liemene su užrašu ant nugaros didžiosiomis raidėmis, o sprukdamas spragsėjo tušinuku. Užrašą Paulius, veikiamas optinės apgaulės, perskaitė kaip SPIRK MAN Į SUBINĘ, o Nojus – kaip EDIS LOCHAS IR MUSULMONAS, nors iš tiesų ten buvo parašyta KLAUSKITE, AŠ GALIU PADĖTI. Kažkuo konsultanto skubėjimas priminė baltojo triušio skubinimąsi įlįsti…

Na ir rytas. Henris guli lovoje, girdi sodrius lietaus garsus. Pakelia nuo pagalvės galvą, mesteli žvilgsnį pro langą: nelyja…