Jau pažįstu ją iš žingsnių: laiptai, apatinės pakopos, sukvaksi, penki žingsniai per linoleumą, tuk tuk tuk, ir ji išlenda po mano kambario stakta, lyg slėptųsi nuo žemės drebėjimo, kaip visada, nustemba ir nudžiunga, mane pamačiusi, pavadina „o“ ir „tu čia“. Sustojusi staktoje, ji pamiršta, ko atėjusi, nes stakta yra tas šliuzas, kuriame pametame nuovoką, eidami iš kambario į kambarį (ir…

Lauke krito šlapdriba ir gėlė rankas, kai, bandydama nufotografuoti ant patižusio prospekto sniego gulintį vyrą, vis braukiau per telefono ekraną. Valydama ant objektyvo krentančias snaiges šonan stūmiau ir aplinkinių burbėjimą, kad mirusio, ir dar tokiomis aplinkybėmis, fotografuoti nevalia. Man tuomet buvo valia, nes reikėjo naujieną iliustruoti, o ir mirčiai nekvepiant lelijomis, nesant apkaišytai nėriniais ir nelydimai simfonijos, širdies nespaudė graudesys…

Įsiveržiu į jo kabinetą suplukusi ir greitai nusėdu ant kėdės. Blyškios sienos; kabinetas baltas. Kėdė mėlyna. Nemiegu jau savaitę…

Kaip mane gyvą matot – tai buvo lapiukas. Vercors Pro tamsią pušyno pastogę prasišvietė raudonas dangus. Hirša klibikščiavo vingiuotu miško keliu, pasiramstydama lazda, ir širdo, kad jos septynmetis sūnus Joris tipena kažkur priekyje it nerami skruzdėlė. Moters širdyje brendo neramumas iš vaikystės, kai abi su motina ir kitomis kaimo moterimis naktinės perkūnijos prisodrintu oru bėgdavo į smėlėtą pakrantę pasitikti jūreivių.…

Jo veidas atrodė negyvas, tarsi žvėris, kuris prieš tai ganėsi vešliose betono pievose tarp tūkstančių kitų veidų, kol buvo nušautas. Namuose nė vieno daikto neatspindėjo joks veidrodis. O karščiausiomis vasaromis namai vis tiek dvelkdavo šalta ramybe, kuri lyg sniego gėlės kerojosi iš pilko veido vazono. Dienas, kai nereikėdavo eiti į darbą, jis dažniausiai leisdavo gulėdamas ant aptriušusios lovos, susisukęs į…

Vakar nusipirkau kompaktą ir dešros.
Dešros tam, kad jau ilgą laiką nebuvau suleidęs dantų į nieką sultingesnio, išskyrus juodą duoną (pinigų dar kol kas iš tėvų negavau). O kompaktą, aišku, todėl, kad nusprendžiau gelbėti Lietuvos muzikos industriją.

Ligoninėse balkonų nėra. Čia nė vienas ant lentų iš buvusios beržo gyvybės neįrėžia savo vardo. Vaikščioju ir ieškau bent vieno užrašo „čia buvo“. Tačiau ligoninė – ne sanatorija, ne poilsio namai. Ligoninėse niekas nepasirašinėja. Vaikščioju po šią apleistą psichiatrijos ligoninę ir beviltiškai ieškau žmonių pėdsakų. Taip, čia stovėjo išgulėtos lovos, ten – mediniai suoliukai. Čia buvo langai su grotomis. Stiklui…

Karoliai ant merginos kaklo buvo didumo sulig kiaušiniais, triufeliais, snarglių rutuliukais, altoriaus angeliukų žandais, bet jos kaklas nuo to nė kiek nelinko į priekį, o nugara buvo tiesi, be kuprelės. Ji deklamavo, darydama ilgas pauzes, rankose turėjo pluoštelį popierių ir po kiekvieno posmo ką nors išlankstydavo. Iš pradžių išlankstė lėktuvėlį ir paleido į publiką. Karoliai krestelėjo ir sudundėjo, lėktuvėlis padarė…

Jau 10 metų ieškau ko nepametus. O gal ieškau visus 36 metus. Tik paskutinę metų dekadą tos paieškos virto kūnu, į kurį galėjau pažvelgti iš šalies – aš į ją, ji į mane. Ėmėme stebėti viena kitą, palaipsniui besikeičiančias. Jų daugėjo ir daugėjo, bet nė vienos neatpažinau kaip tos, kurią jaučiausi praradusi. Paieškų proceso pradžioje radosi daugybė fotografijų, kur mėginau…

– Tau patinka švelniai ar šiurkščiai? – klausia Viktoras, rūsčiai stebeilydamasis į mane, rodos, žvilgsniu prasigręš į kaukolę ir nuvinguriuos per patį plaukų gumutės vidurį, gręšis tol, kol barkštelės į mūrinę sieną. – Nes aš moku ir švelniai, ir šiurkščiai, kaip tik užsimanytum. – Jis klausiamai kilsteli antakį. Nugirdęs mūsų pokalbius, prašalaitis pamanytų, kad Viktoras domisi mano seksualiniu gyvenimu arba…