Pavakary atslinko prie tvoros, pralindo pro ją, peršliaužė gatvę, užlipo ant kitos tvoros, įsiręžęs užgulė medžio kamieną, tas palinko į vakarus, atsirėmė į garažo sieną, palietė televizijos bokštą laikančius lynus, tada iš meno mokyklos iššoko kankinamų smuikų garsai ir straksėdami nušokavo paskui šešėlį.   Uosio šešėlis lipa ant dainuojančios meno mokyklos sienos, auga, veši, šalia jo eglės šešėlis metalinėmis kopėčiomis…

kol nebus atspausdintas popieriaus lapas su sapnų gaudykle, su begemotu, netekusiu paskutinių raidžių lyg priekinių dantų, kol nebus nušluotas mano gyvenamo daugiabučio kiemas, galų gale kol nebus pradėtos naudoti šluotos, imituojančios papurusias lapių uodegas, – tol gyvenime ROŽIŲ nebus ir suksimės palei žybsinčią lempą tuščiame kambaryje, priskridę arti jos išganingo zvimbesio, ir zvimbsime, zvimbsime aplinkui, trajektorijoms susipynus, susiglaus sparneliai, nutūpsime…

Tualete jis paprastai skaitydavo. Proceso metu norėdavosi akimis perbėgti kokiomis nors eilutėmis. Gerai, jeigu iš anksto apsirūpindavo tinkama lektūra. Tai galėdavo būti bet kas – poezija, filosofijos traktatas ar istorinė monografija. Menkiau tikdavo koks nors devyniolikto amžiaus romanas (storas ir ištęstas) ar prastas (o gerų jų paprastai nebūna) detektyvas. Dažniau nepasiimdavo nieko (po viso reikalo dar šiek tiek susierzinęs suvokdavo,…

Tokia jau ta žmogaus širdis, klysta ji, kol gyva, štai ir naują sugalvoja pasakaitę: Liudvika, šįsyk apie paukščius narveliuose, jos dukra juk žinanti slaptą paukštininko svajonę išmokyt paukščius negudrios giesmelės, ak, visi visi žemės paukščiai turėtų vienu metu ją giedoti…

Jis stovėjo priešais urvą. Dangus atrodė it tamsus audeklas. Didžiulis Mėnulis artėjo į jį, išbrinkęs iš pykčio. Bernardas staiga tapo keistai tuščias. Urvo gilumoje sėdėjo silpna beglobė patvirkėlė ir, nesulaukdama jo, vartė akis, žiovavo. Pikta pilnaties tyla. Trečioji Mėnulio fazė. Begalinė. Jis vėl galvojo apie ištuštėjusio miesto šiurpią ramybę; jį apglėbęs dabar laiko šis šaltas žiaurusis karalaitis. Ten Bernardas nebesugrįš;…

Galvoje sukasi mintis atrasti arba įkurti miestą. Jį pradėti. Žvelgiant išdidžiai nuo kalvos, ištiesus ranką: „Štai čia, tebūnie…“ Kaip Romului ir Remui viename asmenyje. Tačiau visi miestai seniai įkurti, galiu nebent šlifuoti jau įkurtą. Ir aš pradedu jį šlifuoti, miestą N., vos išlipęs iš traukinio ankstų rytą, kaip apsisapnavęs geležinis vilkas, kurio vienintelė geležis – kelnių užtrauktukas. Arba kaip tas…

Gal ir nepasakysiu nieko naujo, bet tą žino ne visi, tai pasikartosiu, kad tiek geros, tiek blogos istorijos anksčiau ar vėliau ima ir pasibaigia. Įtariu, kai kas gali paskubėti leptelėti, kad ir ačiū Dievui. Na, bet žinot. Netampydamas dramblio už jau ir taip nulėpusių ausų, atsakingai pareiškiu, kad ir ši asmeniškai man nutikusi istorija – ne išimtis. O kad kai…

Visos dienos užburtos. Lyg skaitytum tą patį laikraštį. Lyg pats būtum tame prakeiktame laikraštyje ir negalėtum niekaip išsikapanoti. Išsilaisvinti. Kaip kokia nors nesanti prasmė iš kokio nors debiliško straipsnio dar debiliškesniu pavadinimu. Skęstum, blaškytumeisi it raidės muselė pamazgų pilnoj lėkštėj. Atrodo, kad taspatspertapatizmas tarsi vaikystėj nustipęs žiurkėnas, kurio niekada neturėjau, vis dar sukantis įsivaizduojamą ratelį. Jeigu įsivaizduojamą, tai ryškiai žalią,…

Močiutei šiandien vėl pavogė kelnes. Taip ji vadina apatines kelnaites, kurias prieš kažkiek metų pasisiuvo iš seno kombinuko. Ir pavogė kažkoks vyras, kuris aštuntą ryto, pasirodo, buvo mūsų namuose ir atėjo iš mano kambario. Nežinau, ar reikėtų dar kartą numoti ranka, ar padaryti turnė po butą, kartu su ja ieškant nusikaltėlio ir liūdno laivo bures primenančių trauzelių. Šiandien daviau vaistų,…

Atvykusi įsikūriau Armlio rajone ir man čia neapsakomai patiko – viena prasčiausių vietų mieste. Už kampo daugiavaikė šeima prekiavo…