LiteratūraProza
Darbai ir atostogos
Aš nesu koks žvėris.
Sako potencialus būsimas darbdavys.
Rytoj, kai žuvėdros išskris
Brandos egzaminas
Ji sėdėjo kieme ant suoliuko pasidėjusi šalia dubenį didelių juodų uogų. Tai buvo ne vyšnios – ne, tos dar tik suposi aukštai medžiuose, pilnos laukimo. Tai buvo kitokios, pirktos, uogos – didelės ir juodos, visai nematytos. Justinas žiūrėjo į jas ir svarstė, kaip pradėti kalbą. Kaip nuvilioti Mildą už ūkinių pastatų į žeminėje iškastus rūsius, kur laukė brolis?
Kaip randasi ir dingsta linksmumas?
Jei ir turiu ką paliudyti, tai tik monotoniją ir nuolatinį dalykų kartojimąsi. Kiekvieną rytą tas pats kelias ir to paties maršruto autobusas, vežantis mane (ar tikrai mane?) į darbą miesto, kuriame jau praleidau trečdalį savo gyvenimo, pakraštyje. Miesto ir priemiesčio pavadinimai nėra tokie svarbūs…
Mirtingumo įrodymai
Paulas McCartney sakė, kad apie tikrąjį žmogaus būdą gali sužinoti iš to, kaip jis elgiasi su gyvūnais. Manau, kad taip pat iš to, kaip jis elgiasi su aptarnaujančiu personalu.
Pjūvis
Žmonės dažnai linkę neproporcingai lengvai atleisti dalykus, kuriuos jie yra padarę patys. Svetimautojas nesmerks kito vyriškio, atsiveriančio jam, jog šis štai nusisamdė prostitutę, kad ji leistų jam išbandyti dalykus, kurių žmonos prašyti jis nedrįsta. Vagis nesmerks plėšiko, net jei šis, grasindamas peiliu, privers nėščią moterį atiduoti jam rankinę…
Dygstančios žolės pilnatis
Išlipusios iš mašinos, sukat tiesiai link miško – ji eina pirma, nešdama kastuvą, kartkartėmis intuityviu judesiu paglostydama pilvą – įsčiose jau supasi gyvybė, svetimai akiai dar neįžvelgiama; mergaitė – žinai. Saulėta, bet danguje boluoja kitas, aiškiai net dieną įžiūrimas skritulys – šiąnakt stojusi dygstančios žolės pilnatis, dar kažkodėl vadinama žuvų; gamta įsitempusi it styga: pats pumpurų sprogimas, kelios akimirkos iki…
Dukra
Juk, regis, pirkau šviežią… – ji bejėgiškai žvelgė į pažaliavusį jautienos gabalą, jautėsi, tarsi pati būtų kalta dėl žalsvo gliaumo, po nakties vaivorykštinėm dėmėm išmarginusio kelių šimtų gramų gabalą, kurį pirko dar užvakar, rinkosi skrupulingai – ta boba aiškiai ją apgavo, sakė: pirkit, ponia, šviežias, turguje visada taip. Net dėl kopūstų negali būti tikra – dabar supakuoti į tuos sandarius…
kai buvau malalietka
svetimas atvirumas drąsina – perskaičiusi kęstučio šapokos „kaip grūdinosi plienas“ supratau, kad atėjo laikas tiesiog pasakoti apie save, apie dalykus. pasakoti kaip visi, žinoma, nes visi dabar tuo užsiima – memuarais, išpažintimis, eseistika ir kitais žemaisiais žanrais. čia ir šapoka, ir rimantas kmita, ir giedrė kazlauskaitė – pavyzdžiai, kaip viskas pamažu, bet keičiasi, eina iš mados didelės temos kaip lenarai…
Japoniški peiliai
Svajonės Juozą nunešė taip toli, kad jis pradėjo matyti save ir žaviąją konsultantę bėgančius nuostabiame sakurų sode. Jie, greiti ir žvalūs, apsivilkę japoniškais kimono, bėga tolyn, o iš dangaus, lyg palaiminimas, jiems krenta sakurų žiedai. Galiausiai, dangiškų jausmų apimti, jie pribėga nuostabų japonišką krioklį ir prisėda ant akmens pailsėti…
