LiteratūraProza
Istorija apie Minotaurą
Prisimenu, kai buvau mažas, vakarais bijodavau užmigti. Namuose ilgai negesdavo šviesa, pro langą iš savo kertės matydavau porą gretimų trobų – jose taip pat ilgai spingsodavo žiburys. Tėvai kalbėdavosi pašnibždomis, o mano baimė vis augo; įtempęs ausis stengdavausi gaudyti bent žodžių nuotrupas vildamasis: jeigu išgirsiu, apie ką jie kuždasi, bent sužinosiu, ko bijau. Galbūt dėl to šitaip ir išjautrėjo mano klausa: kai oras ramus ir drėgnas, girdžiu kiekvieną kaimo krebždesį.
Prologas iš jūros
Man keista, man neapsakomai nesuvokiamai keista, kai imu galvoti, kad turiu kažką bendro su šiuo senu kūnu, kad esu jo dalis, kadaise iš tiesų buvau, kad seniai seniai jis buvo vienintelė mano buveinė ir glūdėdama jame klausiausi tokios pat bangų mūšos – mano klausa buvo užburta to gausmo, mano kūnas augo iš jo, kol išnėriau į paviršių ir viso pasaulio garsai skausmingai išplėšė mano klausą. Ką aš prieš tai girdėjau, ką mačiau? Ar tai iš tiesų buvo prologas į save, prologas į šiandien? Prisirenku saują geldelių – kiekviena jų kaip mano piršto nagas.
Staškaus dvasia
Šviežiai perdažyti perėjos dryžiai švytėjo vos už keliolikos metrų, bet Staškus nebuvo iš tų, kurie paiso taisyklių, – vaikų namų darbuotojos jau kūdikystėje stebėjosi auklėtiniui būdingu atžagarumu. Tiesą sakant, šia savybe Staškus pasižymėjo netgi anksčiau: tūnodamas gimdytojos pilve nesyk buvo skaudžiai suspardęs jos kepenis…
Trys dienos iki…
Liepsna plito, kol plisti nebeliko kur. Nuo stačių bažnyčios laiptų vienoje pusėje, iki vejos, gatvės, susigrūdusios minios kitoje – aikštė skendėjo ugnyje. Užgimusi lauželiu dainoms ir saulėlydžio palydai, ji staiga, be paliepimo ar instrukcijų, ėmė masiškai traukti miestiečius.
Planas
– Jei muš, tu nesiginsi, atlaikysi smūgius, paskui atsikelsi ir nosine – štai ji, paimk, įsidėk į kišenę – nusivalysi kraują. Pasakysi: „Atleiskite, kad įsibroviau į jūsų namus“, tikėkimės, kad jie pagailės tavęs ir leis pasilikti. Nakčiai. Naktį tu pasislėpsi spintoje, skrynioje, sandėliuke ar kokioje kitoje saugioje vietoje, – kas žino, ką rasi tuose namuose, – ir lauksi.
Vėlinių vakarą
Gerai, kad Vėlinių vakarą tu, Mildut, atėjai aplankyt manęs. Grabnyčių žvakę uždegei. Dabar aš vėl girdžiu, kaip Skiemonių bažnyčios šventoriuje vėjas ūžauja, kaip lapai šiurena, krinta ir glaudžiasi prie mano kapelio. Ir vėl galiu kalbėtis su tavim. Niekas dabar manęs nepašnekina. Ačiū, kad baltą ramunę padėjai. Vadinasi, nepamiršai mano eilėraščių.
Seserų balnas
Savigynos tikslais ji pasiėmė degtukų, peilį ir ryškiai šviečiantį prožektorių. Bet to neprireiks, nebent jeigu iki pusiaudienio neprieis tarpukalnės, vadinamos Seserų balnu, tada šiandien nebesiryš šturmuoti viršūnės, ir teks praleisti visą dieną ir naktį kalnuose, kad vos išaušus galėtų kilti toliau.
Trise
Tą vasarą buvome neišskiriami – regis, kūnas prisimena bendrystės jausmą, o protas vieną po kito kažin kur išbarstęs faktus. Hola! – mums modavo Poljensos senoliai, pavėsyje besigaivinantys saldesniu už medų morengų pienu ir nuo ūsų bebraukiantys cinamono dulkes.
Rutinos dievas
Rojaus mama mirė švintant, paskutinei žiemos dienai vos prasidėjus. Ryto oras priminė permatomo stiklo rutulį: buvo vaiskiai žalias, gaivus ir lengvas kaip mėtinio tabako dūmas, nuo Žemės paviršiaus išsisklaidęs Rojui gimus.
Plėšrūnų permaitinimas
Norma. Vardas, nuo pat vaikystės įpareigojęs laikytis pusiausvyros. Toks buvo ir jos veidas – taisyklingas, bet neįsidėmėtinas. Toks, į kurį galėjai žiūrėti netrikdomas jokio išskirtinio bruožo. Tokiame veide niekas neerzino, bet ir nejaudino. Mažiausias išvaizdos pokytis – nauja šukuosena, plaukų spalva, akiniai – tokį veidą galėjo paversti neatpažįstamu.
