LiteratūraPoezija
Natiurmortas
Garbanos vėjo geltonos
Nualsę tritonų šokiai
Durpynas paliūnėj riogso
Žiogo spyruoklės sugurusios
Rausvos akivarų akys
Ant smilgos rudens suvertos
Gražus ruduo
Gražus ruduo, tiktai ne mūsų
nuplikęs aukso liūtas
užkriokia mirtinu balsu
ir žlegteli pakriūtėj
Veidrodis
išryškinęs juostą
tamsiame kambaryje
neberadau savo indėlio
į pasaulį ir prasmingą
būvį
esu sudėta iš gabaliukų
nieko originalaus
Mažas noras
Kai numirsim, aš tikiuos, kad būsim
Paversti į žemę, šaltą ir drėgną,
Paversti į žemę, šaltą ir drėgną,
Kuri vėl taps slampinėjančia
Miesto gatvėm gyvybe, ant kurios
Kris buvusio pasaulio pelenai.
Miesto gatvėm gyvybe, ant kurios
Kris buvusio pasaulio pelenai.
Trieiliai
Upės tėkmė pasveikina rytą,
Nusiklodama rūko antklodę –
Tiek tos birželio nakties…
Laimi tie, kurie išlaukia
tada priartėjo laikai keisti
ir visos biržos tapo nykios
aš mažiau šaudžiau daugiau
skaičiais operavau neuronais
Ar mes esam lietuviai…
Ar mes esam lietuviai
ar mes esame lietuviai
jeigu dėsim vieną kirtį
tai prarasim kitą
o jei kreipsimės į Lietuvą
tai gal būsim lietuviai
Pragaro prieangis
užplikyta kava šįryt nusišypsojo,
visada laimės
drungni žmonės,
jie visko bijo,
prie visko prisitaiko,
yra nuolankūs,
visais laikais išsaugo
prarastą gyvybę
epitafijos
Tu –
visuomet –
liepdavai –
meluoti kunigui –
per išpažintį –
sakydavai:
„pasaulis yra grėsmė“
