LiteratūraPoezija
Eilės. INDRĖ VALANTINAITĖ
Kijevas (druskinė) Rūką perveria medinių cerkvių bokštai Rugsėjo pirmoji Kijevo priemiesčiuose Palei kelią suboluoja bantas, dvigubai didesnis nei pirmokės galva Su pasiskolintais vaikais prašančios išmaldos čigonės iš po sulopytų sijonų švysčioja rožinėm kojinaitėm, apsilupinėjusiu laku padengti pardavėjų nagai, ledų vežimėlis su išblukusiomis baltomis meškomis reklamoje,
Visi laiškai – žirafos
KĘSTUTIS NAVAKAS Hi, akvatorija, rašau neva eiliuotai, nes Poezijos pavasaris, Net Airijoj, kuri susideda iš vieno lango ir keturių sienų. Nėra grindų nei lubų, išbraukiau, jei būtų, nematyčiau visokių Šaknų / viršūnių (nesimato jų, bet sau nusipiešiau ant muilo).
Eilės. JULIUS KELERAS
istorija apie angelą-vabzdį angelas, tapęs vabzdžiu, nenustoja būt angelu, plytinės sienos išsaugo viską, išskyrus treles
Eilės. RIMVYDAS STANKEVIČIUS
Įsidūriau į antspaudo nuolaužą Tik nemėgink vėl pasakoti apie tą garą, Ropojantį tavo celės lubomis, Jau kuris laikas bandantį Neleistinai suartėti su cigaretės dūmu…
“Šiaurės Atėnai”, 1997.X.31
https://baji-live.powerappsportals.com https://baji999.animate.style/ Live Casino Online
Eilės. JOLITA SKABLAUSKAITĖ
Sužadėtinė Rankos pataiso išblukusias vasaros smilgas. Jos primena saulėtas rudens dienas, O dabar ant skaudžių prisiminimų sninga, Net palėpės pilnos švaraus sniego. Miškuose medžiai negali pajudėti. Obelys baltos. Graudžiai sninga.
Eilės. AUŠRINĖ ŠIAUDVYTYTĖ
Gėdingai o kad taip kaip vakar susėdę ratu įtraukę vėjus iškosėję siūlus it voratinkliai gyventume adatomis po dygsnį
Eilės. AISTĖ JAKIMAVIČIŪTĖ
Laiškas mergaitei iš Mėnulio Mergaite, Mačiau tave Mėnulio ežeruose Skinančią persikus. Sakei, susitiksim gale dangaus Rytoj, per meteorų lietų. Mokysi mane skaityt žvaigždėlapius.
Eilės. AGNĖ KLIMAVIČIŪTĖ
tokia visokia va rodos nepažabojama laukinė bet įrėminta penkiasdešimties dulkių siurblio funkcijų kruopščiai iškrakmolytų biuro klerkų
Eilės. ERNESTAS NOREIKA
mėlynoji jaučiu, kaip vėjas už rankos vedžiojasi kvepalus, kaip kvepia purslai alyvų giraičių ir žaibuojantys žvirbliai, tai laiškai, paliesti ugnies origamio, ir šokančios kapų gėlės ir mėlis tas mėlis toks šonkaulis ryto, panašus į tave, upeveide, o smėlio nebūta, tik akyse šiek tiek pripustyta žiedadulkių, bitės aptupia veidą, tarsi rytojuj nieko nelieka