LiteratūraPoezija
59.II.4, Dublis I
Aš galiu įsikišti kojos pirštą į burną,
Jeigu (IŠCENZŪRUOTA), tada (IŠCENZŪRUOTA)…
Testamentas
— kad neliūdėsite, žinau —
— bet ir neverkit, neraudokit —
— didelio čia daikto, – vėl kažkas išėjo —
Sibiro paveikslai
o neįžengiamų miškų tankmėse –
dygo dar nepražydę, bet jau
apraudoti kryžiai…
ir dilginančio speigo sūkury
žalios šakos lūžo lengvai,
kraupiai vainikai šnarėjo
pritilusioje taigoje –
●
aukštai virš laimės miestų –
aš ir tykus ežerėlis kalno delne
Drabužis
Esu tavo rūbas.
Sudrėkęs nuo rasos, prakaito, kraujo.
Prigludęs, nešvarus.
Nešildau tavęs, tik grąžinu, ką pats man duodi.
Neturiu nei turto, nei jėgos, nei galios.
Tik kabu ant tavęs. Apdruskėjęs. Apsalęs.
Išplovęs mane pasūdytum sriubą.
Toks saldus aš esu.
Žodis
Žodis
– akmuo
šaltoj upėj.
Ir dar vienas –
prireiks nemažai akmenų,
jeigu jau brisiu.
Laiko verpetuose
Eilės
eilėraščiai (kaip žieminės kojinės)
Tu esi besisukančio žiedo auksinė sfera, tu – ginekologinės problemos, tu – stiprus emocinis ryšys su medžiais – jiems neleidžia ilsėtis žiemą, – tu – blėstančio mėlynio žiebtuvėlio akelė, tu – man gera su tavim sėdėti, nešalta…
