LiteratūraPoezija
Su Ferdinandu
Girdėjau tave, Ferdinandai, didžiuojantis esant
indoeuropiečiu, kalbančiu vos ne jų prokalbe. Ką gi,
tai žmogiška ar bent indoeuropietiška, bet
nepamiršk – atsibrukome čia su savo žirgais ir ginklais,
su savo makabrišku ego prieš varganus šešetą tūkstantmečių
per Ukrainos stepes. Ir ką – nugalėjome? Taip…
●
Įsisegu tave į širdį
Kaip deimantinę segę
Skausmas smeigia kiaurai
Bet kaip gražiai blizga
●
sniegas,
į kurį
žvelgėm abu, –
ar iškrito?
Laumės ratas
Virš Salemo miesto sutvisko
kartuvių formos žvaigždynas.
Saulėkaitoj laumė išdegino
žalsvus plaukus iki baltumo.
Maistas
Vasarą kūnas nusėtas įkandimų:
mano kūnas šašais išmargintas.
Ir aš esu maistas iš mėsos ir vandens,
beprasmis kaulų ryšulys, alkanųjų poreikis,
dar viena amžinybės tąsa.
Mano metai
išjuokti
išprievartauti
išgėdinti
išverkti
išverkti
išverkti
iškentėti
iškentėti
iškentėti
Iš „Pasiutusios lapės per kelią“
ateis posmas ateis rytas lapas ateis visas pasaulėlis ateis o tavęs jau seniai nebėra katinas ateis augs sparnai šiluma įeis į namus o tavęs jau seniai nebėra sapnas atplauks kvapai šypsosimės šypsosimės gims diena o tavęs jau seniai nebėra
59.II.4, Dublis I
Aš galiu įsikišti kojos pirštą į burną,
Jeigu (IŠCENZŪRUOTA), tada (IŠCENZŪRUOTA)…
Testamentas
— kad neliūdėsite, žinau —
— bet ir neverkit, neraudokit —
— didelio čia daikto, – vėl kažkas išėjo —
Sibiro paveikslai
o neįžengiamų miškų tankmėse –
dygo dar nepražydę, bet jau
apraudoti kryžiai…
ir dilginančio speigo sūkury
žalios šakos lūžo lengvai,
kraupiai vainikai šnarėjo
pritilusioje taigoje –
