LiteratūraPoezija

INDRĖ VALANTINAITĖ

Eilės

vien dėkingumo brangakmeniais
inkrustuotomis akių ir bambos duobutėmis
einu į saule už lango tvinstantį ežerą
susimokėti už kada nors ištiksiantį eilėraštį
TOMAS VYŠNIAUSKAS

Eilės

barai suvirškinę
veltėdžius hipsterius ir poetus
konteineriai besivaržantys spjauti
valkatas į lietų tokiu būdu
kalbamės apie vaivorykštę
ALGIMANTAS MIKUTA

Eilės

Galop, kai viskas būna puikiai sustyguota,
ateina jaunas kritikas ir sako: nuobodu.
Galėjot numatyt bent pabaigtuvių puotą
ir kokį prizą burmistro vardu.
LAURA KUTKAITĖ

Eilės

paskambink man
paskambink man
paskambink man
paskambink man
TOMAS S. BUTKUS

Eilės

pradžioje tiesiog nieko nebuvo
žmonės žmonės žmonės
viską jie sugalvojo
pasaulį ir tai
kas galbūt
galėjo juo tapti
VYTAUTAS KAZIELA

Alyvmedžiai

negaliu atleisti
sau savo senatvės
nemėgstu savęs sustorėjusio
nemiegančio naktimis
VAINIUS BAKAS

Eilės

Tavo balso sidabras –
varpeliai skambantys vėjyje
net jeigu vėjo nėra.
GRAŽINA CIEŠKAITĖ

Eilės

paklydėliai tarp savo sugalvotų tiesų
beprasmiai aklieji nuo tamsos jiems šviesu
atrajojanti minia pranašų
į pinkles sielai yra panašu
AKVILĖ SEDLEVIČIŪTĖ

  Aš visą naktį žiūrėčiau tylai į akis – jei tik susitiktų žvilgsniai, braukčiau jos skruostus ir liemenį liauną kaip netikrą, negalimą. Bananų lapais baidyčiau uodus nuo kūno, prakaitu salstelėjusio. Jeigu sutikčiau jos akis, nors niekad dar taip nedariau – aš užmerkčiau jas ir pabučiuočiau. Ir ji vėl atsimerktų laikoma tarp delnų – tik man. Taip žiūrėčiau jai į akis, kol…

Per širdį…

Prieš artilerijos apšaudymą būtinai kyla vėjas.
Tarsi burės plazda ir išsipučia vėliavos
ant pastatų ir blokpostų,
kad nepamirštume, už kokias spalvas sudėsime galvas.
Štai tu stovi. Štai sprogimas prie pat tavęs –
ir Dievas tarsi ištrynė tau atmintį,
ir jau kalasi pelynai degėsiuose ir dykvietėse.