LiteratūraPoezija
Kodėl negalėjai su ja gyventi?
Ji visur nešiojosi su savim jūrą.
Kur tik eina, prasipila, išsipila.
Jūra virtuvėj, vonioj, gatvėse, miške, lovoj, spintoj, drabužiuose.
Iš rašomos poetinės prozos ir eilėraščių knygos „(ne)žmogiškumas“
piko valandomis jūsų dažna aistra, gal netgi dažnesnė, nei patiems jums galėtų atrodyti, – prisimint pamėgint kažką tikro, ko galbūt iki šiol neprisiminėt, prieš praryjant kūnus viešajam transportui, jeigu tik nevairuojat, į kurį sulipę sulimpat į vienį – tuos kūnus…
Dūmas
Nesmagu pripažinti
Kad už visą pasaulio sveikatą
Gražesni industrinio kamino dūmai
Kovent Gardeno akmenys
Eisiu per Londono dykumą
Girdydamas praeivius
švelnumo likučiais
Kai viskas susiveja
pirmapradis žmogus yra
toks kaip tu:
goslus, vėjo pašiauštais plaukais,
nepraradęs instinktų, primenantis
laukinį šventąjį
●
Prievartaudamas mūzas, ilgai
Tu tylėdamas juodinsi tamsą.
Ir negims iš tavęs vaikai…
Tai gyvenimas? Taip, mano tamsta.
Vilniaus atlaidai
jei eilėraščiams reikia įkaitų
imkite mane šią naktį
Vilnius atleis
nepaleidęs
žinodamas
kad vis tiek ateis
atpildas
Pirmas Kazimiero stebuklas. Uršulė, iš mirties prikeltoji
Už grąžintą gyvenimą ir nubrauktą tėvų ašarą,
Kazimierai, manai, tau dėkosiu?
Garbstysiu tave ir parklupusi žemę bučiuosiu?
Esu jų pasisriūbavimų ir tavo šventumo
žaisliukas.
rūko
dailus vaikinas
o rūko
daili mergina
o rūko
graži migla
įsižiūri
tik rūkas
●
Sapnų kūnuose ieškau žmonių
Kurie dar girdėję mano balsą
Šitų ir anų pasaulių koridoriuose
Bandau išgirsti save šaukiant
Kai pabundu o kūnas – akmuo
Šešėliai braunasi akių tinklainėn
Neišveju
