LiteratūraPoezija
●
Sapnų kūnuose ieškau žmonių
Kurie dar girdėję mano balsą
Šitų ir anų pasaulių koridoriuose
Bandau išgirsti save šaukiant
Kai pabundu o kūnas – akmuo
Šešėliai braunasi akių tinklainėn
Neišveju
Šitas daiktas jau žino apie mane daugiau nei mano artimieji
mokslininkai užfiksavo mirusių žmonių judesius karste
žinau, kas mūsų visų laukia
gimėm, kad numirtumėm
eini, dirbi, statai, augini vaikus ir palieki viską, žiauru
žiauru
žiauru
Iš ciklo „…“
Nuo jūros pusės vis atriedantis mėnulis – jo išpurtęs veidas pakimba paskliaučiuos lyg primindamas – mirtis yra gyva ir gyvenimas nuolatos pasibaigia.
Tu man kartojai, jog susirinkčiau to giganto akių prakaitą – juo jis laisto kapų dirvoje pasėtą apmaudą – vaikai ištroškusiom gerklėmis tiesė link tavęs
Troleibuso vairuotojas
Vairuotoju norėjau troleibuso
aš tapti ir po mėnesių kelių
pabaigęs kursus jo jau kėliau ūsą
po lavinimo vaisių atkaklių
Antžmogis
jei turėčiau kojas
bėgčiau eikliai ir greitai
tarsi Odisėjas
išvengęs sirenų vilionių
jei turėčiau rankas
ridenčiau akmenį į kalną
tarsi Sizifas
per amžius amžinuosius
Reguliariai kartotinas priesakas
Šiandien aš nesistengsiu nieko padaryti geriau nei vakar.
Šiandien nė kiek nepasistūmėsiu priekin, nebent – į kairę arba atgal.
Šiandien ničnieko nesieksiu, nebent tik to, kas nei logiška, nei racionalu.
Apie balintus medžius ir baltas kojinaites
Juk ne tik rudenį
prakaulius kelius
uždengia baltos kojinės –
šiame sode, it
fotografijoje,
sustingo visa pirmokų
klasė.
Prieš veidrodį
– Meile, meile, meile,
Kur tu?
– Žiūriu tau į akis.
muziejų naktis
sėdžiu antrojo pasaulinio laikų tanke
pojūtis keistokas ankšta
kartu su šalia dūzgiančiais vaikais
mums siūloma prisijaukinti šį
saugų muziejų nakties eksponatą
Nuskindavau našlaites, kad galėčiau jas pasodinti
Nuskindavau našlaites, kad galėčiau jas pasodinti
Išsivertei ir išvirtai
Testamentu gavai kitą gimdą berželių proskynoje
Ir nuzulintus savisaugos instinktus
Visgi nepamiršdavai apmūturiuoti
