LiteratūraPoezija
Dūmas
Nesmagu pripažinti
Kad už visą pasaulio sveikatą
Gražesni industrinio kamino dūmai
Kovent Gardeno akmenys
Eisiu per Londono dykumą
Girdydamas praeivius
švelnumo likučiais
Kai viskas susiveja
pirmapradis žmogus yra
toks kaip tu:
goslus, vėjo pašiauštais plaukais,
nepraradęs instinktų, primenantis
laukinį šventąjį
●
Prievartaudamas mūzas, ilgai
Tu tylėdamas juodinsi tamsą.
Ir negims iš tavęs vaikai…
Tai gyvenimas? Taip, mano tamsta.
Vilniaus atlaidai
jei eilėraščiams reikia įkaitų
imkite mane šią naktį
Vilnius atleis
nepaleidęs
žinodamas
kad vis tiek ateis
atpildas
Pirmas Kazimiero stebuklas. Uršulė, iš mirties prikeltoji
Už grąžintą gyvenimą ir nubrauktą tėvų ašarą,
Kazimierai, manai, tau dėkosiu?
Garbstysiu tave ir parklupusi žemę bučiuosiu?
Esu jų pasisriūbavimų ir tavo šventumo
žaisliukas.
rūko
dailus vaikinas
o rūko
daili mergina
o rūko
graži migla
įsižiūri
tik rūkas
●
Sapnų kūnuose ieškau žmonių
Kurie dar girdėję mano balsą
Šitų ir anų pasaulių koridoriuose
Bandau išgirsti save šaukiant
Kai pabundu o kūnas – akmuo
Šešėliai braunasi akių tinklainėn
Neišveju
Šitas daiktas jau žino apie mane daugiau nei mano artimieji
mokslininkai užfiksavo mirusių žmonių judesius karste
žinau, kas mūsų visų laukia
gimėm, kad numirtumėm
eini, dirbi, statai, augini vaikus ir palieki viską, žiauru
žiauru
žiauru
Iš ciklo „…“
Nuo jūros pusės vis atriedantis mėnulis – jo išpurtęs veidas pakimba paskliaučiuos lyg primindamas – mirtis yra gyva ir gyvenimas nuolatos pasibaigia.
Tu man kartojai, jog susirinkčiau to giganto akių prakaitą – juo jis laisto kapų dirvoje pasėtą apmaudą – vaikai ištroškusiom gerklėmis tiesė link tavęs
