LiteratūraPoezija
Eilės
Kokie mes nuotraukoje dar jauni
dar cigaretės rūksta vėjo rankose
dar tik gyventi regis ateini
dar bohema paūžaut šauniai renkasi
plaukai merginų dar anų spalvų
ir stalas dar nukrautas vyno buteliais
kad ligi pačio ryto tęstųs déjà vu
priartinęs atidavimą budeliui
Eilės
Didžiajai saulei leidžiantis atsiranda daug saulių
Daug norų degti sudegti
Iš džiaugsmo apimti visą pasaulį
Nužengti į naktį
Eilės
mano smegenyse sukaupta visa šita informacija
kūrybinių atliekų sąvartynas
apgavusių smulkmenų sandėliai, skambios talpyklos
Eilės
Pilies gatvės korių vėrinys
Žvelgiant iš viršaus,
Akmenys cerkvės skverelyje
Ir bijūnai, be proto pražydę,
Tokia užmūryta dabartis
Plūstant turistams,
Istorijos tirščiams seklėjant…
Sonetai Vilniui
Šitas miestas kartais džiazuoja
ir tada net miškais per naktis
atskambėjusi fleitos mintis
seno aukuro laiką kartoja
Laiko grandinės
Nobelio geidė.
Depresiją pagavęs
eilėm žagino.
Portretas pasipuošia peizažu
Jis sėdi, sukryžiavęs kojas, – tarsi Buda.
Jo rankose – ir žirklės kirpt avims, ir skeptras!
Žvaigždynai dingo, saulei patekėjus,
virš negyvų – paliegęs peleninis mėnuo…
Nusiramink, tai tik erdvė duris pravėrus begalybėn!
Tas baltas debesis, paklydęs virš eglyno, –
tik kliedalas gražus iš simbolių žodyno!
Eilės
PAUKŠTIS
nutūpęs
lizde
išperėjo
keturis
Eilės
mane apima baimė
ji įkalina kaip kokią supistą princesę babelio bokšte
užkariautos valdos nesibaigia čia
jos plečiasi
Eilės
Duok pauostysiu tavo knygą
pasakysiu kas esi
