LiteratūraPoezija
Eilės
Kaip gera kai nėra signalų
kad netoli jau kūno galas
nes ištuštėjus jo kasa
kad akys iš orbitų lipa
kepenyse kažkoks polipas
tikėt neleidžia jo tąsa
Eilės
kad ir kas benutiktų
nutiks bet kas
einant keliu
vis trypčiojamu du kartus dienoje
žengiu žingsnius savęs lyg sėklos
ar žieminio daigo pernešimui
kad vietą rasčiau
nutiks bet kas
einant keliu
vis trypčiojamu du kartus dienoje
žengiu žingsnius savęs lyg sėklos
ar žieminio daigo pernešimui
kad vietą rasčiau
Eilės
Nusipirkome namą su dideliu rūsiu.
Knygas ten sudėjome, žvakes ir patefoną,
eukaliptų kvapus, egzotiškus instrumentus,
kavos garų nusinešėm, sofą, kad patogu sėdėti būtų,
tik draugų tenai nekviesdavom ir šviesos nedegdavom…
Eilės
ruduo atidėtas
prašome visų likti namuose
atidėti piknikai parkuose
gimtadieniai, sekmadienio pietūs
su įkyriomis tetomis, popieriniai bučiniai į skruostus
personifikacijos
mano kambarys –
primena ringą –
kuriame esu muhammadas ali –
boksuojuosi su numirėliais –
rėkiu ant gyvųjų –
kalbuosi su atvaizdais sienoje –
Eilės
gyvenimas kaip drobė Dali,
sapnai čia ganosi maži ir dideli,
šalikelėj sudužę buteliai keli,
ten pievoj siurrealėji ir pati
Eilės
mažas
mažytis
beveik nematomas
žmogus
Eilės
atėjo dar ir dar, ir dar viena diena,
skynėsi kelią šviesa pro
numurzintą, nevalytą stiklą,
drėkstelėjau užuolaidas, užtraukiau,
eik sau, liepiau.
Eilės
šituose namuose seniai nesimyli
negimdo vaikų
nebelaukia svečių
tik mes netikėtai užklystam
renkam obuolius
sodą apvaikštom apžiūrim laukus
ant prieklėčio sėdim
visa nutikę jau
Eilės
Kreivos gatvės, paikas vėjas
Saulės sirupo lašai
Juodos katės ir siuvėjos
Ant paveikslų parašai
Žingsniai tylūs saulei kylant
Saujos miego trupinių
Miesto rytas nevalyvas
Rąžos pamestu ritmu
