LiteratūraPoezija
Eilės
Išsirinkęs vieną
lašą iš daugelio
kabančių ant grotelių, prašau:
laikykis, brolau,
na, susiimk.
Tačiau neištveria – krinta.
O, kaip gerai aš jį suprantu…
Eilės
sutikau šunį
jis buvo balto kailio, ypatingai švarus šuo
iš jo manierų jautėsi, kad šeimininkai nepagailėjo pinigų dresūrai
aš ėjau ir jis man atidarė duris ir kažkaip keistai sujudino ausis
jis atidarė tas duris ir man galvoj nesusijungė, kaip tai gali būti tiesa
Eilės
šioje nuotraukoje
matote mane vos pabudusią:
fotografo ranka dreskia sapno antklodę
blakstienos limpa, trokšdamos pratęsti
Eilės
Nurimę veidrodžiai iš ežerų ir upių
spindi šviesuliais nugiedrinto dangaus.
Ir plakas vėjas, debesį įsukęs, –
apniūksta atspindys migloj lietaus.
spindi šviesuliais nugiedrinto dangaus.
Ir plakas vėjas, debesį įsukęs, –
apniūksta atspindys migloj lietaus.
oranžinė joga,
tai buvo pirmas nesumeluotas metimas
akimis sekei painią parabolę
kaip ji tįsta ore, koks lengvas, tikras judėjimas
kamuolys buvai tu, oras – gyvenimas
viskas gerai ir gražu
Vilko ašara
Jau nežydrėja
mano akiračiai.
Tuščias puslapis
Įžadų knygoje.
Kokia iškalbinga
kirtimų tyla!
Eilės
dzyrsc in kitų šonų –
o tį tokis maliukas
mašinukas stovi raudonas,
prisrakinis prieg camno kišaniaus
Eilės
kambariai nesiskiria nuo savaičių
metų laikai nuo sienų jos trupa
skilinėja gyvesnės už žmones
jos gimdo vaikus švenčia šventes
kurių nėra kalendoriuje
Eilės
Išlyk, lietau, eilėraštį. Sustiręs
Sekmadienis po liepa sėdi. Nejauku,
Lyg būtum valtimi iš kito kranto atsiyręs
Ne pas savus. Ne kvepiant laužui. Ne laiku.
Tai, gulbele, dabar pasakyk…
Tyliai šlama kažkas ąžuolų
šakose, kur gyvena seni,
samanoti laikų užmirštų
neužmiršta Čiurlionio laiškų.
